Apie rajono pasididžiavimą – Tautos muziejų

Mūsų gražioji Lietuva… Kurgi daugiau galima pamatyti tiek jos praeities vienoje vietoje ar per vieną dieną pajusti tiek jos skonio, jeigu ne Rumšiškėse – Lietuvos liaudies buities muziejuje?! Čia visa Lietuva… Trobelės, pirkios, gryčios, stubelės, atkeliavę iš įvairių mūsų šalies kampelių. Šiandien dėkojame Tiems, kuriems gimė toks puikus sumanymas prieš daugiau nei 50 metų pradėti kurti šį muziejų, kuris iki šiol savo apimtimi ir kokybe neturi analogų visoje Europoje. Dėkojame buvusiems ir esamiems muziejaus darbuotojams, vadovams už nuoširdų kasdienį darbą, ieškojimus, kaip muziejų daryti gyvu, aktualiu, patraukliu.

Gražaus jubiliejaus proga muziejaus miestelyje buvo surengta svarbi konferencija „Muziejus po atviru dangumi: perspektyvos“. Renginio moderatorius – Virginijus Savukynas. Ilgametė muziejaus direktorė Violeta Reipaitė gausiai susirinkusius svečius, muziejaus mylėtojus kvietė diskutuoti, išsakyti nuomones, teikti pasiūlymus muziejaus veiklai. Muziejų jubiliejaus proga atskubėjo pasveikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės meras Vytenis Tomkus, kuris pasidžiaugė, jog muziejus užima labai svarbų vaidmenį rajono gyvenime, tai daugiausiai turistų pritraukiantis objektas, o  turistų skaičius kasmet tik auga.

Lietuvos liaudies buities muziejus. Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Muziejaus kolektyvą sveikino Lietuvos kultūros viceministras Romas Jarockis, Rumšiškių seniūnė Eugenija Genevičienė, kiti svečiai. Lietuvos šimtmečio proga buvo pasiūlyta Muziejui suteikti nacionalinės svarbos statusą.

Buvo pasveikintas muziejaus įkūrėjas, pirmasis vadovas Vytautas Stanikūnas. Pristatyta jo knyga „Lietuvos kaimo trobesiai“. Vytautas Stanikūnas prisiminė muziejų kūrusius žmones… tūkstančius žmonių – restauratorius, projektuotojus, kelininkus, žmones, sunešusius eksponatus. Pirmasis vadovas akcentavo, jog šio muziejaus pagrindinė potekstė labai aiški – tai lietuvių TAUTOS muziejus. (Vytauto Stanikūno pasisakymo vaizdo įrašą galėsite rasti adresu www.facebook.com/kaisiadorys).

Istorinių pastatų specialistas iš JAV Douglass C. Reed kalbėjo apie tai, kaip mūsų muziejus atrodo kitų Europos muziejų kontekste. Apkeliavęs 53 muziejus, pranešėjas gyrė mūsiškį sakydamas, kad tai yra toks muziejus, kuriuo galima pelnytai didžiuotis ir lenkti galvas prieš jo įkūrėjus. Puikus išplanavimas, apgalvotas išdėstymas, viskas natūralu, nesugrūsta – taip, kaip buvo anksčiau. Muziejus perteikia realistinį vaizdą. Douglass C. Reed mano, jog Lietuvos liaudies buities muziejaus įkūrėjai prieš tai lankėsi kitose šalyse ir „surinko visas geriausias idėjas į vieną krūvą“.

Lietuvos liaudies buities muziejus. Giedrės Streikauskaitės nuotr.

Kaip papildomą uždarbį muziejui specialistas pasiūlė organizuoti mokymus, kaip statyti namus senoviniu būdu, įkurti restoraną su keliais šimtais vietų, galbūt išnuomoti pastatus, užpildyti juos veikla. O kodėl neįkūrus didžiausios parduotuvės, kur būtų pardavinėjami visos Lietuvos liaudies amatininkų gaminiai?

Kitas pranešėjas, švedas Henrik Zipsane akcentavo, kad muziejus – ne tik pastatai ir žmonės. Reikia nepamiršti labai svarbios dalies – gyvūnų. Pavyzdžiu pateikė Skanseno muziejų Stokholme su zoologijos sodu po atviru dangumi, kuris reprezentuoja Švediją ir sulaukia 1,3 milijono lankytojų per metus. Šis muziejus tapęs pagrindine miesto ir tautos švenčių vieta.

Pats, būdamas mažesnio muziejaus vadovu, Henrik Zipsane aktyviai užsiima švietėjiška veikla, edukacijomis, nes labai svarbu ugdyti jaunus žmones, dalyvauti socialiniame gyvenime. Jo nuomone, muziejus nėra įspraustas į rėmus, jis gali plėtotis ir kitomis kryptimis, ne vien tik vertybių saugojimo. Siūlė pasitelkti išradingumą – pvz., Vengrijoje nemažą 12-kos kaimelių muziejaus plotą galima apvažiuoti vietiniu traukinuku, įsigijus bilietą savotiškoje traukinių stotyje.

Džiugu, kad ir Lietuvos vadovybė, ir užsienio ekspertai pripažįsta muziejaus išskirtinumą, reikalingumą, mes juo be galo džiaugiamės ir didžiuojamės. Tai vieta, į kurią norisi sugrįžti dar ir dar… ir ne tik per šventes. Patirti ramybę, kaimo kvapą, pajusti lietuvišką praeitį, suprasti, kad lietuviui gamta visada buvo svarbi gyvenimo dalis.

Straipsnis ir nuotraukos Giedrės Streikauskaitės
Kaišiadorių TVIC