Po piliakalnius ir ne tik…

2017 – Piliakalnių metai. Todėl rugpjūčio 12 d. Turizmo ir verslo centras organizavo ekskursiją po rajono piliakalnius.

Piliakalnis – neatskiriama Lietuvos istorijos ir kultūros dalis. Tai – gamtos ir žmogaus veiklos sukurtas objektas. Visame krašte jų skaičiuojama apie 900, mūsų rajone – 26. Piliakalnių skaičius kinta, nes atrandami nauji. Štai šių metų birželio 1 dieną į Kultūros vertybių registrą įrašytas dar vienas piliakalnis esantis mūsų rajone, Gegužinių kaime, šalia Užgirėlio.

Kelionės metu kalbėjomės apie piliakalnių atsiradimą, jų svarbą krašto gynybai, apie jų kultūrinę svarbą. Keliaudami nespėjome aplankyti visų piliakalnių, tačiau ir aplankytieji leido pajausti senąją gimtojo krašto istoriją. Dovainonių ir Migonių piliakalniai išsiskiria dar ir tuo, kad po kelis kartus buvo tvirtinami, kad kuo sėkmingiau galėtų atremti priešų puolimus.

Domėdamiesi piliakalniais išsiaiškinome, kad Napoleono karų epocha ir prancūzų armijos žygis į Rusijos imperijos teritoriją per Lietuvą 1812 metais turėjo didelės įtakos ir legendoms. Mat, yra išlikę pasakojimai apie švedų ar prancūzų kareivių supiltus piliakalnius (Migonys, Lašiniai, Rokiškės, Rumšiškės, Varkališkių I-asis).

Išsaugoję piliakalniai ir senų pasakojimų. 1888 m. tyrinėtojas E. Volteris apie Migonių piliakalnį (Piltieką arba Piliekalnį) yra užrašęs kelis padavimus. Vienas vietinis senis (pavardė nenurodoma) jam pasakojo, kad tokie piliakalniai supilti tais laikais, kai žemėje gyveno Nojus. Šioje žemėje tada gyveno pagonys. Kiekviena jų šeima turėjo savo atskirą piltieką. Ant tos piltiekos pats seniausias asmuo šeimoje taikydavo ir teisdavo besivaržančius, ir nuo jos skelbdavo savo nutarimą, kurio jau nebeatšaukdavo. Kai kas nors iš šeimos mirdavo, ant piliakalnio viršūnės užkurdavo laužus ir sudegindavo jo kūną. Kūno pelenus, jei mirusysis buvęs šaunus, narsus ir naudingas šeimai (bravas, drasus ir naudyngas gentei (gyminei, szeimynai, draugystei)), pats vyriausias mesdavo į upę, o tada visi dalyvaujantieji gerdavo vandenį, kad atmintų apie jį ir kad mirusiojo narsa pereitų į likusiems. O jeigu mirdavo negeras žmogus, užsitraukęs gėdą kokiu nors nusižengimu, tai, sudeginę lavoną, jo pelenus išbarstydavo pavėjui.

Tas pats senis užsiminė, kad žmonės pasakojo, piliakalnius kažkada buvusius altoriais; ant jų žmonės atnašaudavę stabams (balvonams) aukas ir netgi degindavę žmones.

Migonių piliakalnis įsiminė ne tik aukščiu, įspūdingais apylinkių vaizdais ar legendomis. Mums atvykus kaip tik prasidėjo Migonių kaimo šventė „Ir dabarty gyvena praeitis“. Visi ant piliakalnio buvę pajuto dvasinį bendrumą giedodami Tautišką giesmę bei dainuodami liaudies dainas. Pasidžiaugėme, kad žmonės stengiasi neužmiršti savo kilmės vietos ir susitinka pabendrauti.

Keliaudami domėjomės ne tik piliakalniais. Kaipgi neprisiminti vienos žinomiausių Abiejų tautų respublikos giminių – Oginskių, kurių pradžia yra šalia Antakalnio buvęs Uogintų dvaras. Juk jie Kruonyje turėjo įspūdingus renesanso stiliaus rūmus.

Aplankėme Rumšiškes, miestelį, kurio istorinės šaknys liko Nemuno dugne, kurio raštininkų mokykloje brendo Antanas Baranauskas ir kurio taip ilgėjosi Jonas Aistis:

Nenašūs šaltžemiai ir pustomi smėlynai,
Molienos kietos kaip pati buitis.

Mane pagimdėt, ilgesio kartaus mokinot
Ir sielvartu nudažėte mintis.

Kruonis – daugiatautis rajono miestelis. Jame istorijos tėkmėje vieni šalia kitų gyveno lietuviai, lenkai, žydai, rusai, karaimai. Išskirtinis ne tik buvusiu Oginskių dvaru, bet ir įdomia bažnyčios istorija, turintis vienintelę rajone stačiatikių cerkvę. Miestelio apylinkėse pokario metais aktyviai veikė partizanai.

Darsūniškis – sena ir unikali mūsų rajono gyvenvietė, kentėjusi nuo kryžiuočių ir švedų puolimų, pasitiko šventos Agotos vartais, pastatytais XVIII amžiuje. Šventoji įdėmiu žvilgsniu saugo miestelį nuo gaisrų. Tai – jos misija, nes miestelis daug kartų yra degęs, dėl ko ir paprašė šventos Agotos pagalbos. Pagrindinė Darsūniškio gatvė nuvedė link dar vienų XVIII amžiuje statytų vartų – švento Kazimiero, Lietuvos globėjo. Pasigrožėję jais nepalikome be dėmesio ir pačių naujausių – 1910 metais pastatytų švento Jurgio vartų. Taigi, į Darsūniškį įvažiuoti iš bet kurios krypties kelio galima tik globojant šventiesiems.

O kad rugpjūčio šiluma visai neišdžiovintų, atsigaivinome mineralinio šaltinio vandeniu. Nuostabu…

Pažvelgėme į rajoną dar vienu kampu – aplankėme Dalios ir Dimitrijaus Jakovlevų ūkį „Gyvas kalnas“. Tikrai kalnas ir tikrai gyvas! Patys įvairiausi paukščiai, ožkytės kaip šuniukai bėgančios paskui žmones, poniai tiesiog kviečiantys pašėlioti ir pajodinėti, ir kiaušiniai žalios spalvos lukštu. Šeimininkė paguodė, kad jie tikrai natūralūs ir ne nuo Velykų padažyti likę. Viena keliautoja apie ūkio gyvūnus pasakė: „Jie visi tokie gražūs, prižiūrėti, švelnūs“.

Kalviai pakerėjo gamtos grožiu ir unikalia viena iš dviejų Lietuvoje esančių rotondinio tipo bažnyčių pastatyta XIX amžiaus pradžioje. Šventovė visus stebino savo senąja ramybe… Susikaupimas aplankė savaime.

Ir vėl autobuse. Po kurio laiko nuo kalnelio pamatome Žiežmarius, antrą pagal dydį rajono miestą. Bažnyčios bokštas tarsi kviečia apžiūrėti miestelio centrą. Apžiūrime istorines vertybes: maloniai stebina Laisvės statulos originalumas, senieji pastatai supantys aikštę, tolėliau esanti viena iš 14 Lietuvos medinių sinagogų. Keliautojai teiravosi, ar kada nors visgi pastatys antrą Žiežmarių bažnyčios bokštą…

Sustojome ir šalia Mažųjų Vladikiškių kapinaičių. Jose palaidoti Romerių giminės atstovai. Romeriai virš 300 metų Kaišiadorių apylinkėse turėjo dvarų: Kaišiadorių, Vladikiškių, Romeravos, Stoniavos, Lijono, Tryliškių. Jų gyvenimus jau mena tik paminklai… Simboliškas paskutinis ekskursijos objektas – Vladikiškių (Stasiūnų) dvaro pastatai. Gerai būtų, kad atgytų.

Gražus ir įdomus mūsų rajonas. Dėkojame keliautojams. Tikimės vėl susitikti kitose ekskursijose.

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro
turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas

Mortos Narkauskaitės, Viktoro Pinkevičiaus ir Giedrės Streikauskaitės nuotraukos