16-ąjį kartą susitiko įvaikinusios šeimos, 370 vaikų šiandien dar laukia jiems atvirų širdžių
Prieš šešiolika metų pradėta Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos tradicija tęsiasi ir neeilinėmis sąlygomis. Įvaikinusios šeimos su savo mažaisiais, kaip ir kasmet, baigiantis vasarai, susitiko pasidalyti patirtimi, įgyti naujų žinių ir tiesiog kartu pabūti.
Šįkart susitikimui pasirinktos atviros Nemuno salos erdvės Kaune, šventė organizuota socialiai atsakingai, laikantis visų saugumo priemonių. Bet ir išlaikant saugų atstumą, galima buvo justi tą pačią bendrystę – tai vienas svarbiausių susitikimo tikslų. Užsimezgusi draugystė šeimas lydi ne vienerius metus, padeda drauge įveikti užklupusias krizes. Savo pavyzdžiu šeimos rodo, kokią pilnatvę joms suteikė vaikelio atėjimas ir įkvepia apsispęsti kitus.
Atvyksta 15-tą kartą, įdukrai eina šešiolikti
Vilniečių šeima į susitikimą atvyksta kasmet, pirmą kartą – su kūdikiu ant rankų, dabar šalia stovi puiki savimi pasitikinti mergina. Sutuoktiniai vienbalsiai tvirtina, jog šis bendraminčių sambūris turi pirmenybę prieš kitus darbus ar pramogas visiems trims.
Kuo reikšmingi susitikimai, dalinosi keturi vaikučius auginanti šeima: “Skaitome daug specialios literatūros, dalyvaujame įvairiuose mokymuose, stengiamės nuolat tobulėti. Tačiau susitikę su kitomis šeimomis betarpiškai, pasikeičiame labai asmeniška praktine patirtimi”.
Daugiausiai dalyvių susirinko iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Buvo dalyvaujančių septinti ar aštunti metai iš eilės. Kai kurios šeimos nepraleido po daugiau nei 10 susitikimų.
Iki vakaro užsitęsusiame susitikime tėveliams pasiūlyta psichologės Ingos Norkutės-Mueck paskaita „Turiu dvi mamas ir du tėčius“, jauniesiems svečiams – aktyvios pramogos pagal amžių. Dieną vainikavo bendras šokis.
Saugus santykis padeda užmiršti netektis
„Be tėvų globos likę vaikai labai laukia šeimos, – kalba Agnė Marčiukaitienė, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Įvaikinimo ir globos skyriaus vedėja. – Kiekvienas vaikas nori būti priglaustas, apkabintas, jaustis svarbus, reikalingas ir mylimas“.
Pasak A. Marčiukaitienės, be tėvų globos likę vaikai neretai yra patyrę itin skaudžių netekčių arba žalojančių patirčių, jas įveikti gali padėti tik saugus santykis su suaugusiu žmogumi, šeima.
Specialistai pabrėžia, kad vaiko prigimtinė teisė augti šeimoje. O augimas darnioje harmoningoje šeimoje, kur atliepiami visi jo poreikiai, ankstesnėje aplinkoje nepatirtų santykių mokymasis – atveria visaverčio gyvenimo galimybes.
Įvaikinimo procese svarbi ir vaiko nuomonė
A.Marčiukaitienė akcentuoja, kad įvaikinimo procesas kiekvienu atveju vykdomas labai atsakingai. Paprastai galimam įvaikinti vaikui šeima renkama ne iš vienos. Tinkamiausią, galinčią geriausiai atliepti konkretaus vaiko poreikius parenka komisija, kartais tokios iėškoma ir tarp daugiau nei dešimties šeimų.
Specialistė atkreipia dėmesį, kad lygiai taip pat atsakingai vertinami ir šeimos lūkesčiai bei jos pasirengimas prisiimti atsakomybę už vaiką, įveikti galimus sunkumus, psichologinį pasirengimą ir, žinoma, motyvaciją.
„Paties vaiko nuomonė – vienas svarbiausių aspektų įvaikinimo procese. Net jeigu ir nėra teisinių kliūčių, įvaikinimo procedūra nebus pradedama vaikui nesutikus“, – pabrėžia A. Marčiukaitienė. Ji pastebi, kad vaiko brandumas ir gebėjimas išreikšti savo nuomonę, įvertinamas.
Iš viso 2019 metais buvo įvaikinti 108 Lietuvoje be tėvų globos likę vaikai. Iš jų trečdalį įvaikino užsieniečių šeimos. Šiuo metu įvaikinimo laukia 370 vaikų, didžioji dalis – vyresnio amžiaus (nuo 10 iki 17 metų).
Daugiau informacijos apie įvaikinimą Lietuvoje galima rasti čia: http://vaikoteises.lt/ivaikinimas-ir-globa/ivaikinimas/.
