Blogosios vaiko savybės įvardijamos iš karto, dėl gerųjų – tenka pasukti galvą

Šią ir panašias klaidas daro stokojantys tėvystės įgūdžių, nors dažniausiai anaiptol nereiškia, kad savo vaikams nori bloga. Ydingos grandinės nenutraukus, santykių modelis atkartojamas iš kartos į kartą. Tad kas gi tie tėvystės įgūdžiai, kaip ir kada jų išmokstama, kuo svarbūs pilnavertės asmenybės formavimuisi, dalijasi Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobiliosios komandos socialinės srities specialistės Gitana Salickienė ir Dalia Dzimavičienė.

Suaugę negatyvių patirčių neužmiršta

„Tėvų vaikystės istorija paaiškina šiandien išgyvenamų sunkumų kilmę. Konsultuojant šeimas, visada klausiame apie vaikystę, – kalba G. Salickienė. – Girdime, kad trūko emocinio saugumo ir šilumos, neretai ir fiziniai poreikiai nebuvo patenkinti, o pasakojimai apie patirtas bausmes ne kartą privertė krūptelti. Vienas klientas minėjo, kai tėvas užklupo jį rūkantį, pririšo prie traktoriaus ir tempė per visą kaimą. Pasakodamas šią istoriją, suaugęs vyras verkė, iki šiol negali pamiršti skausmo ir pažeminimo“.

Pokalbiuose su vaikais iš šiuo metu sunkumų patiriančių šeimų, specialistės nuolat girdi liudijimus apie pakeltą balso toną, riksmus. Sužino, kad vaikai namuose neturi aiškių taisyklių arba jos nenuspėjamos. Pavyzdžiui, tėvams vartojant alkoholį, vyresnieji vaikai turi prisiimti suaugusiojo vaidmenį, prižiūri brolius ar seses, savimi pasirūpinti. Šios patirtys vaiko atmintyje įsirėžia kaip norma.

Išgyvenus sudėtingą vaikystę, anot specialistės, atsakingai tėvystei ruoštis reikalingos kur kas didesnės pastangos nei užaugus tvirtoje šeimoje. D. Dzimavičienė šeimą palygina su uždara maža bendruomene: kas vyksta už uždarų durų neretai išaiškėja tik įvykus krizei, kurios patys tos mažos bendruomenės nariai nebepajėgūs suvaldyti.

Nemylėtą vaiką išduoda žema savivertė 

Specialistės nuolat girdi tėvų nusiskundimus, jog nepavyksta su vaikais sutarti. „Pastebime, kad akcentuojamos blogosios savybės: neklauso, nevykdo jų nurodymų, atsikalbinėja, elgiasi kaip išmano. Tačiau paklausus apie gerąsias savybes, tėvai dažnai suklūsta“, – pasakoja G. Salickienė. D. Dzimavičienė paaiškina, kad tokie  tėvai jaučiasi sutrikę ir bejėgiai prieš auklėjimo iššūkius: augdami nepatyrė teigiamo elgesio, veiklos, emocijų vertinimo, tad negeba atliepti ir vaiko poreikio būti įvertintu, pripažintu. Teigiamų socialinių įgūdžių stokojančioje šeimoje užaugęs žmogus negali perduoti jų ir savo vaikui.

Kas išduoda, kad augančiam vaikui trūko tėvų meilės? Šios srities žinovės vardija svarbiausius požymius: žema savivertė, pasitikėjimo kitais stoka, nuolatinė baimė būti atstumtam arba suklysti. Tai atskleidžia dažna draugų, vėliau – parnerių kaita.

D. Dzimavičienė atkreipia dėmesį, kad vienoms šeimoms reikalingas didesnis pasiruošimas laukiant vaikelio, kitoms – didesnė pagalba jo sulaukus: kaip prižiūrėti, kaip bendrauti nuo gimimo, ugdyti, kad toje mažoje asmenybėje formuotųsi ne tik savo teisių supratimas, bet ir pareigos, pagarbos ir atjautos bruožai charakteryje.

Mokytis tėvystės tenka net individualiai

Nuolat organizuojami tėvystės įgūdžių mokymų grupiniai užsiėmimai. „Kai kurioms šeimoms prireikia individualių užsiėmimų dėl sunkumų priimant informaciją. Antraip, nesusidoroję su problemomis, tokie asmenys tik dar labiau užsisklendžia savyje, jaučia bejėgiškumą arba ima kaltinti aplinką“, – įsitikinusi nemažą patirties sukaupusi specialistė.

Mobili komanda bendraudama su šeima įžvelgia joje esamas problemas, jas atveria padėdama klientams patiems įvardinti. G. Salickienė pasakoja, kad sunkiausia motyvuoti keisti savo požiūrį į esamą situaciją, kai žmogus įsitikinęs, jog nieko nepakeisi jau nebeįmanoma. Neretai klientai teigia, kad jų vaikui tikrai  niekas nepadės, jokios vilties nėra.

„Tikras iššūkis pasiekti tokio žmogaus vidų. Lėtai ir nuosekliai vedame galimybių keliu, parodydamos, kaip viskas gali kisti keičiantis gyvenimo būdui, elgesiui, požiūriui į save ir savo vaikus bei artimuosius. Įgaliname patikėti kiekvieną esant savo gyvenimo valdovu, ir kad tik nuo asmeniškai priimtų sprendimų, pasikeitusių veiksmų gali keistis pasaulis. Tai neįvyksta iš karto. Tai procesas“, – darbo subtilybes paaiškino G. Salickienė.

Tėvystės įgūdžiai pradeda formuotis tik gimimus

G. Salickienė atkreipia dėmesį, kad tėvų-vaikų santykiai pradeda formuotis mus dar nesuprantant supančio pasaulio. Iš tėvų gaunamas dėmesys, meilė, rūpestis suteikia vaikui vaizdinį apie tėvystę.

Vaikai stebi ir jaučia, kaip tėvai elgiasi tarpusavyje ir su augančiais savo vaikais – pradeda formuoti šeimos modelį. Nejučiomis tai užfiksuoja pasąmonė ir užaugę, susilaukę savo vaikų dažniausiai auklėja tokiomis pat vertybėmis, kaip patys auklėjami buvo. Augant, bręstant šis vaizdinys keičiasi. Retesni atvejai, kai sąmoningai neatkartojami santykiai tėvų šeimoje.

„Ruoštis tėvystei reikia ne tik fiziškai, emociškai, būtina nuolat gilinti žinias apie vaiko raidos etapų ypatybes. Taip pat svarbu, jog būsimi tėvai išsamiai pasikalbėtų tarpusavyje apie savo požiūrį į tėvystę, vaikų auklėjimo ypatumus, atsakomybių pasidalijimą“, – teigia pašnekovė.

Ar pavyks stiprius tėvystės įgūdžius pasiekti greičiau, ar lėčiau ir kokį formuosime šeimos modelį, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų turimos patirties, asmeninių savybių, vidinės motyvacijos, pasitikėjimo savimi, domėjimosi vaikų ugdymu ir, žinoma, vidinės motyvacijos.

Naujienos iš interneto