Kaip išvengti užsikrėtimo legionelioze

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie SAM Kauno departamentas praneša, kad legioneliozė – pavojinga infekcinė liga, tačiau užtikrinus tinkamą šios ligos prevencijos priemonių taikymą, galima išvengti grėsmės žmonių sveikatai.

Per pastaruosius penkerius metus Kauno apskrityje diagnozuota 11 legioneliozės atvejų, iš kurių 80 proc. nustatyta Kauno miesto gyventojams.  Gerėjant diagnostikai – daugėja legioneliozės atvejų. Atliekant legioneliozės atvejų epidemiologinius tyrimus pastebėta, kad daugiabučiuose pastovaus karšto vandens temperatūra čiaupe ir sistemoje, dažnai neatitinka Lietuvos higienos normos HN 24:2003 ,,Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ geriamojo vandens kokybės reikalavimų. Nemažai daugiabučių namų gyventojų stengiasi taupyti mažindami ne tik patalpų, bet ir centralizuotai tiekiamo karšto vandens temperatūrą, o tie gyventojai, kurie už karšto vandens pašildymą atsako patys (karšto vandens šildymui naudodami dujas ar elektrą), dažnai net nenutuokia, kad jų gyvenamojo būsto sistemoje cirkuliuoja per žemos temperatūros karštas vanduo.

Tik tarpinstitucinio bendradarbiavimo dėka, teisės aktų nustatyta tvarka, AB „Kauno energija“ du kartus metuose taiko legioneliozės prevencijos priemones Kauno mieste. Raštu ir spaudoje informuoja dėl legioneliozės prevencijos, Kauno miesto centralizuotame šilumos tiekimo tinkle, prašant už pastato šilumos ūkį atsakingus asmenis ar pastato karšto vandens sistemų prižiūrėtojus nurodytu laiku (diena ir valanda) užtikrinti temperatūros padidinimą pastato karšto vandens sistemoje iki 66°C.

Kas yra legioneliozė?

Tai ūminė infekcinė liga, kurią sukelia Legionella genties bakterijos – L. pneumophila.

Legionierių ligos inkubacinis periodas – 2–10 dienų. Pakyla aukšta temperatūra (40°C), ligonį krečia šaltis, jis gali viduriuoti, vemti, gali sutrikti sąmonė, orientacija. Pasireiškia plaučių uždegimo požymiai: sausas kosulys, skrepliavimas su kraujo priemaišomis, sunkus kvėpavimas, krūtinės, raumenų, galvos skausmas. Suserga apie 5 proc. užsikrėtusiųjų. Kiekvienais metais užfiksuotų mirčių skaičius svyruoja nuo 6 iki 15 proc. Ligos išeitis priklauso nuo paciento lydinčių ligų bei teisingai ir laiku skiriamo specifinio gydymo.

Didžiausia rizika užsikrėsti legionelioze kyla asmenims, sergantiems lėtinėmis plaučių ligomis, rūkantiems, patyrusiems organų transplantaciją, onkologiniams ligoniams bei vartojantiems dideles gliukokortikoidų dozes. Vyresni žmonės (> 50 m.) yra jautresni šiai infekcijai nei jauni, ypač vyrai.

Profesiniai rizikai priklausytų statybos, žemės ir santechnikos darbus bei darbą su įvairiomis aušinimo ir oro kondicionavimo sistemomis ar pramonės įmonėse, naudojančiose terminį vandenį, dirbantys asmenys.

Kaip užsikrečiama?

Legionelioze dažniausiai užsikrečiama įkvėpus legionelėmis užkrėsto aerozolio, kuris susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose bei šių patalpų kondicionavimo sistemose. Paprastai užsikrečiama viešbučiuose, ligoninėse, darbo vietose įrengtose maudymosi patalpose. Kartais legionelės į kvėpavimo takus gali patekti ir tiesiogiai – respiracinės terapijos metu. Kur kas daugiau jų aptinkama gamybinės ir visuomeninės paskirties vandens objektų karšto ir šalto vandens apytakos sistemose. Plačiai legionelių randama natūralioje aplinkoje – upių ir ežerų vandenyje bei dirvožemyje. Legionelių dauginimuisi reikalingos maistinės medžiagos, kurios gaunamos iš vandens sistemose aptinkamų organizmų (dumbliai; amebos ir kt.) bei nuosėdos, nuoviros ar rūdys.

Žmogus nuo žmogaus legionelioze neužsikrečia. Neužsikrečiama ir geriant vandenį ar valgant bei gaminant maistą.

Būtinos sąlygos užsikrėtimui ir ligai išsivystyti:

• Virulentiškų legionelių buvimas aplinkoje.
• Plitimas, susidarant tik aerozoliui (kuo mažesni lašeliai tuo jie pavojingesni. Legionelių išlikimas aerozoliuose priklauso nuo santykinės oro drėgmės. Jeigu santykinė oro drėgmė padidėja nuo 30 iki 80 proc., sukėlėjo išlikimo trukmė padidėja nuo 3 iki 15 min.).
• Sąlygos, kuriose imlus organizmas gali įkvėpti pakankamą užkrato dozę, nes sukėlėjas patenka į apatinius kvėpavimo takus, alveoles ir vėliau išplinta po plaučių audinį.
• Organizmo imuninis atsakas.

Vienintelis legionelių dauginimosi šaltinis yra vanduo.

Palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra 20–45°C. Žemesnėje nei 20°C ir aukštesnėje nei 60°C temperatūroje jos nesidaugina. Legionelės gali daugintis karšto ir šalto vandens cisternose, ypač vidiniuose paviršiuose, silpnai tekančiame arba visiškai stovinčiame vandenyje, neprižiūrimuose, netvarkinguose vamzdžiuose, dušuose ir čiaupuose, vandens šildytuvuose ir karšto vandens laikymo talpose.

Atliekant karto vandens sistemų terminę dezinfekciją, sudarant technines sąlygas vandens temperatūrą padidinti iki 66°C, o vartotojų čiaupuose – iki 60 °C ir išlaikant ne mažiau kaip 25 min. – legionelės žūva. Atlikus tokią terminę dezinfekciją, mažiausiai 5 min. turi būti atsukami vandens sistemos čiaupai.

Didžiausia legioneliozės rizikos zona – tos vietos, kuriose gali susidaryti vandens aerozoliai: dušai (galvutės) ir čiaupai; gydomosios vonios, purvas; oro drėkintuvai; turkiškos pirtys ir saunos; terminiai mineraliniai vandenys ir jų tiekimo sistemos (mineralinio vandens ir sūkurinės vonios); baseinai; vandens aušinimo bokštai ir garų kondensatoriai; drėkinamos maisto vitrinos; vandens valymo įrenginiai; deguonies tiekimo sistemos ir kitos vandens sistemos, kuriose šalto vandens temperatūra didesnė kaip 20°C, taip pat purškimo sistemos (pvz., gėlių bei žolės laistymo sistemos, dekoratyviniai fontanai ir kt.).

Rekomenduojamos kontrolės priemonės, galinčios sumažinti užsikrėtimo legionelioze riziką:

1. Karštas vanduo sistemoje turi cirkuliuoti ir jo temperatūra turi būti 50–60°C. Karšto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po vienos minutės turi būti ne mažesnė nei 50°C.
2. Šalto vandens temperatūra turi būti ne aukštesnė nei 25°C. Šalto vandens temperatūra, atsukus čiaupą, po dviejų minučių turi būti jei įmanoma 20°C.
3. Neleisti vandeniui užsistovėti karšto ir šalto vandens sistemose.
4. Rečiau naudojamus dušus ir vandens čiaupus vieną kartą per savaitę reikia atsukti kelioms minutėms ir paleisti vandenį.
5. Reikia prižiūrėti ir valyti dušus, dušų galvutes ir čiaupus, kad nesikauptų nuosėdos.
6. Du kartus per metus reikia valyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose.
7. Kartą per metus reikia valyti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus.
8. Po vandens šildytuvų remonto ir prieš šildymo sezoną karšto vandens sistemas reikia 2–4 val. dezinfekuoti 50 mg/1 aktyviojo chloro doze ar kitais autorizuotais biocidais.
9. Visus vandens filtrus būtina valyti ir dezinfekuoti kas 1–3 mėnesius.
10. Kas mėnesį reikia apžiūrėti karšto vandens talpas, aušinimo bokštus ir matomus vamzdžius. Įsitikinti, kad visos dangos yra nesugadintos ir tvirtos.
11. Įsitikinti, kad modifikavus sistemas ir pritaikius naują įrangą, vamzdžiai neužsikimšę ir vandens srovė nenutrūkstama.

Pastebėjus, kad bute tiekiamas vanduo yra nepakankamos temperatūros, kreipkitės į savo namo administratorių ir reikalaukite, kad būtų užtikrinami legioneliozės prevencijos reikalavimai.

Pasireiškus plaučių uždegimo požymiams (temperatūra, kosulys, bendras silpnumas ir kt.), nedelsiant kreiptis į savo šeimos gydytoją.

Parengta pagal:

1. Užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės centro 2004 m. rekomendacijas „Dėl legioneliozės diagnostikos, gydymo, epidemiologinės priežiūros ir kontrolės“ ir 2007 m. „Dėl legioneliozės profilaktikos ir kontrolės darbų legioneliozės rizikos vietose“ bei 2013 m. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro metodines rekomendacijas „Su kelionėmis susijusios legioneliozės valdymas ir profilaktika“ (http://ulac.lt)
2. Europos legioneliozės, susijusios su kelionėmis, profilaktikos ir kontrolės rekomendacijos
   („European Guidelines for Control and Prevention of Travel Associated Legionnaires’ Disease“, 2002) (http://www.ewgli.org).