Klausia skaitytoja: „Mere, ar Jums rūpi mūsų vaikų likimas?“

Šiuo metu esu jauna mama, Kaišiadorių rajono gyventoja – tiksliau ilgą laiką gyvenau ir toliau norėčiau gyventi vietovėje, kuri dabar yra pažymėta kaip galima oro uosto statybų zona. Kaip tik planavome su vyru įsivesti vandentiekį ir čia auginti mūsų mažametį sūnelį. Deja, nebežinome, ar verta kažką tiesti… Esame nežinioje, koks likimas laukia mūsų šeimos. Esu iškėlusi šį klausimą raštu pačiam Kaišiadorių rajono merui Vyteniui Tomkui. Pasiklausykite, ką apie jaunas šeimas ir jų ateitį samprotauja meras.

Sužinojusi apie naujojo oro uosto idėją žiniasklaidoje, raštu kreipiausi į merą ir pasiūliau įsijausti į gyventojų kailį. Pasiūliau V. Tomkui kartu netekti namų ir artimųjų kapų – išreikšti solidarumą savo krašto žmonėms. Meras nepasimetė ir ironiškai atrėžė: „Drąsiai, galėsiu parduoti Jums savo butą ir jį galėsite sulyginti su žemėmis.“ Jeigu esate mero kaimynai, sunerimčiau. Neaišku, kada jis gali Jus parduoti ir sulyginti su žemėmis… Reikia tikėtis, kad tuo metu, bent Jūsų nebus namie, o dėl savo artimųjų kapų, net nesivėlė į kalbas…

Kodėl man brangios apylinkės, kuriose gyvenu? Norėčiau trumpai papasakoti Jums. Turbūt kaip ir daugeliui namai yra svarbiausia šeimos vieta, o ypač per karantiną įvertinau iš naujo namų prasmę. Savo krašte (Pūriškių kaime) laiką leidžiu nuo sauskelnių laikų, ten išmokau savo pirmuosius žingsnius (net 2 kartus, kadangi buvau patekusi į autoįvykį). Ten auga medžiai, kurie pasodinti mūsų garbei, taip pat jau auga berželis, pasodintas mano senelių mano mažajam sūneliui. Kaip visa tai reikėtų perkelti į naują vietą? Visi žolės laukeliai išmindžioti ne vienos mano kartos…

Žinote, kokia buvo mano svajonė? Norėjau miškų apsuptyje įrengti žirgyną, kad žmonės galėtų atvažiuoti atsipalaiduoti su šeimomis, draugais, bet kai per susirinkimą buvo pasakyta, kad mes kaimiečiai tik su arkliais važinėjame, net susigėdau dėl savo nuoširdžios svajonės… Kol kas teks grožėtis kitais gyvūnais, kurių ten yra ne viena rūšis: turime briedžių šeimyną, kuri retkarčiais pasirodo su savo didingais ragais, taip pat ne vieną stirnų bandą, o pamatytumėte, kokius šokius ir koncertus kelia gervės! Išbėgdama pabėgioti (tik dabar supratau, kad galbūt bėgioju pakilimo taku – galbūt tai paskutiniai mano žingsniai namų žemėje?) klausau ne muzikos per ausinukus, o paukščių choro, kuris ten yra nuostabus. Bėgdama galiu sutikti ir zuikį, ir lapę, ir mažą peliuką ar mūsų gerbiamą žaltį, taigi ten ne tik mūsų namai… Ar ir juos irgi kas nors perkels?

Panašu, kad Kaišiadorių rajonui visai nerūpi ne tik niekuo nekalti gyvūnai, tačiau nereikalingos ir jaunos šeimos… Mero V. Tomkaus teigimu: „Jeigu kada nors bus statomas oro uostas Jūsų kūdikiui bus 10 metų, o gal ir 20 metų.“ Deja, niekas negalvoja nei apie tą dešimtmetį vaiką, nei apie tai, kad galbūt tai ne paskutinis vaikas. Ar jau sakote, nebegimdyti dėl oro uosto? Juk visai būtų smagu, kad mūsų tauta neišnyktų, todėl reiktų plėsti Lietuvos demografiją. Ir nei vienas iš Jūsų, manau, nenorėtų savo vaikų auginti oro uosto kieme. Tikrai negalėčiau sutikti su absurdiška idėja, kad visi pulsime gyventi po tokiu taršos objektu. Baikite, trauksimės kuo toliau… jeigu tik bus priimtas šis oro uosto projektas.

Keista, kad meras mano, kad jaunas šeimas kaip tik vilios galimybė gyventi oro uosto pašonėje. Tikiuosi Jūs, mere, neskoningai juokaujate, nes aš kaip jauna mama galiu pasakyti, jog mes (tėvai) savo vaikams linkime pačio geriausio, o Jūsų idėja tikrai nėra gerai šeimos sveikatai. Pirmiausia triukšmas, kuris vaikams neleis miegoti, padidėjęs oro užterštumas, dėl kurio turėsime užsidaryti langus, suintensyvėjęs eismas, kuris gali paskatinti nelaimės tikimybę. Ar to vertos kelios darbo vietos valytojoms ir ūkvedžiams, kurias gaus vietiniai žmonės? O gal ir tų negaus… Visgi Elektrėnams oro uostas bus arčiau nei Kaišiadorims.

Mere, gal galite atsakyti, kaip Jūs ginsite mažų vaikų sveiką gyvenseną Kaišiadorių rajone?

Ieva Aleksandravičiūtė