Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio valsčiaus valdyboje atidaroma paroda „Daiktai nuo raštininko stalo“

Liepos 22 d. 10 val. Lietuvos liaudies buities muziejaus miestelio valsčiaus valdyboje atidaroma paroda „Daiktai nuo raštininko stalo“. Paroda veiks iki muziejaus sezono pabaigos.

Jungtinėje Lietuvos liaudies buities muziejaus ir Kaišiadorių muziejaus parodoje eksponuojami daiktai naudoti kaip kanceliarijos reikmenys. Siekiama bent iš dalies atskleisti tarpukario Lietuvoje naudotų raštinės priemonių asortimentą: čia rodomi įvairūs pieštukai, trintukai, pieštukinės, rašymo plunksnos, rašalo buteliukai ir puošnios rašalinės, rašalo nusausintuvai (spaustukai), taip pat parkeriai ir rašalo ampulės rašaliniams parkeriams pripildyti, atspaudų pagalvėlės ir kt. Kanceliarijoje naudoti popieriaus susegėjai, smeigtukai, drožtukai, įvairūs klijai taip pat rado savo vietą parodos lentynoje.

Kai kurie raštinės reikmenys gaminti Lietuvoje, smulkiose dirbtuvėse, pvz., Kaune veikė A.Smilgos rašalo ir klijų gamybos įmonė „Kregždė“, klijų dirbtuvė „Stumbras“, sąvaržų dirbtuvės. Kiti reikmenys importuoti iš užsienio valstybių, ypač Vokietijos. Šia veikla užsiėmė ir 1921 m. įkurtas „Spaudos fondas” – stambiausia nepriklausomos Lietuvos mokslo ir mokymo priemonių gamybos ir platinimo, knygų leidybos ir prekybos kooperacinė bendrovė, veikusi iki 1940 m. Kaune. Tarpukario Lietuvą pasiekdavo tokių žymių prekių ženklų produkcija kaip „Pelikan“, „Johan Faber“, „Faber-Castell“, „Staedtler”, „Stadilo”. Tai pasaulinės firmos, kurių veikla vykdoma daugelį dešimtmečių, o produkcija pasižymėjo aukšta kokybe.

Didžioji dauguma eksponatų naudoti Lietuvoje XX a. 3–4 dešimtmečiais, tačiau kai kurie jų taip ir liko „neišpakuoti“ ir muziejų pasiekė kaip neparduotos prekės (sovietams uždraudus privačias parduotuves, buvusios sandėliuose prekės, slapta išsaugotos iki Nepriklausomybės).

Eksponuojami daiktai buvo svarbūs mokyklose, to meto inteligentų šeimose, įvairiose įstaigose, kanceliarijose. Daugeliu atveju tokie reikmenys buvo raštininko, „kontoros“ darbuotojo kasdieninės darbo aplinkos atributai. Čia rodome ir žymaus tarpukario Lietuvos poeto, kilusio iš Rumšiškių apylinkių, Jono Aisčio (Kossu-Aleksandravičiaus) naudotą rašomąją mašinėlę bei parkerį. Studijuodamas universitete J. Aistis pats ne vienerius metus (1927–1932) dirbo „kontoroje“. Kaip rašė savo atsiminimuose: „Pastudijavęs nepilną mėnesį, susiradau nežymią vietelę Žemės banke“. Kontoros, plunksnos vaizdiniai pasirodė ir jo kūryboje.

Parodą parengė Aistė Morkūnaitė-Lazauskienė, Lietuvos liaudies buities muziejaus vyresnioji muziejininkė ir Gražina Kazanavičienė, Kaišiadorių muziejaus Jono Aisčio ekspozicijos muziejininkė.

Naujienos iš interneto