Nuo liepsnų neapsaugoti net ir patys ugniagesiai gelbėtojai

„Daug gerų žmonių Lietuvoje yra,“ – sako Dotnuvos ugniagesys Petras Lavreckas, gaisre netekęs namo ir viso šeimos turto, tačiau nepraradęs tikėjimo žmonėmis. Šių metų spalio 1 d., budėdamas gaisrinėje, jis buvo iškviestas gesinti savo namų. „Kai pranešė, kad gaisras kilo Plinkaigalio kaime, Žiedupės gatvėje, negalėjau patikėti, kad dega mano namas. Pirma mintis buvo – kuo greičiau atvažiuoti. Maniau, na, gal koks kambarėlis užsidegė, bet kai nuo Krakių pamačiau didžiulę gaisro pašvaistę, abejonių neliko. Atvykęs kieme pamačiau greitąją medicinos pagalbą, kurios darbuotojai rūpinosi mano žmona. Ji bėgdama iš namo apdegė rankas ir kojas,“ – prisimena savo namuose kilusį gaisrą P. Lavreckas.

„Žmona apie penktą ryto pastebėjo, kad name dingo šviesa. Nors dūmų kambaryje dar nesijautė, pradariusi duris pamatė, kad jų jau pilna virš laiptų į pirmąjį aukštą. Ji tuoj pat pažadino kitame kambaryje miegojusį vaiką, dar spėjo pagriebti stalčių su dokumentais ir išbėgo į lauką. Jeigu žmona būtų nepabudusi, mūsų globojamas vaikas būtų uždusęs nuo dūmų, nes jie iš apačios ėjo tiesiai į jo kambarį. O gaisras kilo kambaryje, kuriame nebuvo nei televizoriaus, nei radijo, tik ant lovos buvo paliktas krautis mobilusis telefonas…“ – pasakojo ugniagesys.

Danutė ir Petras Lavreckai ne tik užaugino keturis savo vaikus – tris dukteris ir sūnų, bet ne vienerius metus globoja ir dar du priglaustus vaikus – šešiolikmetį ir septyniolikmetį paauglius. Šiuo metu jie mokosi Kėdainiuose ir Kaune, tačiau savaitgaliais atvažiuoja pas savo globėjus. Tą naktį, kai kilo gaisras, su D. Lavreckiene namuose buvo jaunesnysis.

Gaisro metu sudegė namas ir visi jame buvę daiktai. „Ką padarysi, kaip įvyko, taip įvyko. Esam stiprūs, neišlepinti, pats esu iš septynių vaikų šeimos, anksti tėvo netekom, vargo matęs, užsigrūdinęs. Išgyvensim ir šitą nelaimę. Žinoma, gaila prarasto turto ir įdėto darbo. Pernai svetainės baldus pervilkom, suremontavom kambarį, apsišiltinom antrąjį aukštą, virtuvinis komplektas buvo naujas,“ – sakė P. Lavreckas.

Pasak jo, namo atstatyti jau nepavyks, nes iš jo liko tik pirmojo aukšto blokai. „Bet atsirado gerų žmonių, kurie mums padeda. Štai vieni davė mums savo namą, nes patys čia negyvena ir leido gyventi kiek norim. Labai daug padėjo kaimynai, draugai, pažįstami, broliai, seserys. Ir materialinės pagalbos labai daug sulaukėme, net iš nepažįstamų žmonių. Seniūnas padovanojo svetainės baldus, draugai iš Norvegijos atsiuntė lovą, skalbimo mašiną, šaldytuvą.“

Gaisro metu sveikas liko tik ūkinis pastatas su gyvuliais. Dabar Lavreckai ieškosi naujo būsto. „Norėtume jį įsigyti arčiau Dotnuvos ar Akademijos, nes nuo Plinkaigalio iki Dotnuvos – 20 kilometrų, o žiemą kelių niekas nevalo, sunku privažiuoti,“ – sako jis.

10 metų ugniagesiu dirbantis 56-erių metų vyras teigia, jog gaisrų jų apylinkėse dabar daug mažiau. „Bet į mūsų Plinkaigalio kaimą, matyt, giltinė įsisuko. Čia viena nelaimė po kitos. Per neilgą laiką staiga mirė keli žmonės, sudegė mūsų namas, kitus kaimynus apvogė.“

Net ir išgyvenęs tokią nelaimę, P. Lavreckas nepraranda vilties. Ta viltimi gyvena ir visa jo šeima, laukdama Šv. Kalėdų.

VPGT inf.