Šiandien vidurdienį dvasinį pasaulį apskriejo liūdna žinia – po sunkios ligos, eidamas 91-uosius gyvenimo metus, į Amžinuosius namus iškeliavo ilgametis Kaišiadorių vyskupijos dvasinis tėvas, vyskupas emeritas Juozas Matulaitis. Ši netektis palieka gilią gėlą šalies tikinčiųjų bendruomenėje, tačiau kartu pažadina ir didžiulį dėkingumą. Atsisveikiname su asmenybe, kuri tapo tikru nuoširdumo, visiško paprastumo ir neblėstančio gerumo simboliu. Vyskupas Juozas turėjo neįkainojamą dovaną – jis gebėjo iš tiesų išgirsti kiekvieną, rasti paguodos žodį ir dovanoti savo tėvišką dėmesį bet kuriam sutiktam žmogui. Jo ramus, šiltas žvilgsnis ir tikras rūpestis aplinkiniais visam laikui įsirašė į mūsų atmintį.
Būsimasis ganytojas gimė 1936 m. kovo 8 d. uolių katalikų Petro ir Uršulės Matulaičių šeimoje, augo Darsūniškio parapijoje kartu su seserimis Ona ir Bronislava. Kelias į dvasinę tarnystę nebuvo lengvas: baigus mokyklą Žiežmariuose, sovietų valdžia dėjo pastangas, kad jaunuolis neįstotų į seminariją, o vėliau sekė privaloma tarnyba sovietinėje armijoje. Nepaisant kliūčių, dvasinis šauksmas nugalėjo – 1960 m. jis sugrįžo prie teologijos studijų Kaune, o 1964 m. pavasarį buvo įšventintas kunigu.
Ketvirtį amžiaus trukęs jo, kaip kunigo, kelias driekėsi per Pivašiūnus, Nemajūnus, Vievį, Butrimonis bei Merkinę. Šiose bendruomenėse jis pasižymėjo kaip itin rūpestingas šeimininkas, kapitaliai atnaujinęs ne vieną šventovę, būręs chorus bei organizavęs piligrimines keliones. Už drąsą lankyti sovietų valdžios ištremtą vyskupą Vincentą Sladkevičių jis buvo sulaukęs režimo perspėjimų, o jo pavardė ne kartą mirgėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikoje“. Atgimimo metais dvasininkas aktyviai palaikė Sąjūdį, o vėliau buvo pagerbtas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Lietuvai verčiant naują istorijos puslapį, 1989 m. popiežius Jonas Paulius II nominavo J. Matulaitį vyskupu. Jo vadovavimo metai sutapo su sudėtingu Bažnyčios struktūrų atkūrimo laikotarpiu. Per daugiau nei du dešimtmečius vyskupo ordinaro pareigose jis nuveikė milžiniškus darbus: įsteigė Šeimos, Jaunimo bei Katechetikos centrus, grąžino tikybos pamokas į mokyklas, inicijavo naujų šventovių statybas Elektrėnuose bei kituose rajonuose, o Birštone įkūrė rekolekcijų namus. Jo vizija peržengė ir tradicinės sielovados ribas – vyskupijos reikmėms remti Guronyse buvo pastatyta pirmoji šalyje vėjo jėgainė.
Vienais reikšmingiausių jo dvasinių paminklų tapo Rožinio slėpinių kelio ansamblio sukūrimas Guronyse bei didžiulis darbas rengiant palaimintojo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos bylą. Už neįkainojamus nuopelnus jam buvo suteikti Kaišiadorių bei Varėnos rajonų garbės piliečio vardai. Nuo 2012 m. pasitraukęs į emeritūrą, jis liko gyventi Kaišiadoryse, iki paskutinių dienų išlikdamas maldos ir tikros evangelinės dvasios pavyzdžiu.
Paskutinė pagarba velioniui ganytojui bus atiduodama Kaišiadorių katedroje:
- Lapkričio 9 d. (pirmadienį) nuo 14 val. – palaikų atvežimas ir lankymas (18 val. bus aukojamos šv. Mišios).
- Lapkričio 10 d. (antradienį) nuo 10 iki 20 val. – Katedra bus atvira tikintiesiems, vakarinės šv. Mišios vyks 18 val.
- Lapkričio 11 d. (trečiadienį) 12 val. – bus aukojamos iškilmingos laidotuvių šv. Mišios. Po jų ganytojas atguls amžinojo poilsio katedros kriptoje, greta kitų vyskupijos vadovų.