Atpažinti užslėptus jausmus gali padėti ir filmas – filmų terapija populiarėja

Priskaičiuojama šimtai terapijos formų: nuo jau plačiai pamėgtųjų dailės, judesio iki netikėčiausių: sukimosi, užliejimo, ugnies, šalčio, net gyvačių prisilietimo. Vis labiau domimasi kino terapija. Ji patraukli savo forma ir, psichologų teigimų, yra gana efektyvi.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) mobilioji komanda pakvietė su vaikais dirbančius specialistus bei globėjus pažinti šią terapiją kaip vieną iš pagalbos būdų, o laisvalaikiu vienam ar su bendraminčiais žiūrimą filmą matyti kiek kitaip.

Siūlo ne vien žiūrėti, bet ir įžvelgti

Giedrė Starkevičiūtė, psichologė, mobiliosios komandos specialistė, sako, kad bet kurį gyvenimo įvykį ar reiškinį galime paprasčiausiai matyti, o galime sąmoningai pažvelgti į jį giliau. „Štai ir filmo peržiūra atveria klodus patirčių, nes per vaizdą ir garsą pasiekia užslėptus jausmus, sukuria saugią aplinką savęs pažinimui ir suvokimui“, – populiarėjančio terapijos būdo privalumais dalijasi psichologė.

Filmų terapijos propaguotojai tvirtina, kad  kino juosta, kaip spektaklis, paveikslas ar bet kuris kitas meno kūrinys tarsi veidrodis atspindi mūsų vidų. Savita istorija, veikėjų charakteriai – visa tai leidžia tarsi iš šono išvysti asmeninius sunkumus, atpažinti savo reakcijas ir įsivardyti jų priežastis.

Ši terapija gali būtų vedama skirtingais būdais. G. Starkevičiūtė pasakoja, kad dažniausiai darbas vyksta nedidelėje grupėje, filmas žiūrimas dalimis, o tarp jų specialistas atlieka svarbiausią misiją: jautrų darbą su klientų jausmais ir peržiūros metu kylančiomis reakcijomis. Kai filmas ar jo fragmentas paliečia itin stipriai (sukelia pyktį, pravirkdo ir kt.) psichologė pataria išbūti su tomis emocijomis, įsiklausyti, ką jos sako. Ne visada terapijos dalyviai nori kalbėti, jų ir nespaudžia. Anot pašnekovės, tyla nebūtinai rodo, kad žmogus neturi ką pasakyti – tuo metu jo viduje gali vykti emociškai sudėtingas procesas.

Tą patį mato ir vertina skirtingai

„Kino juostos turinys ar žanras nėra lemiamas seanso sėkmei, bet patariama rinktis su tikslinės grupės poreikiais susijusį filmą: kad atlieptų jausmus ir taptų pretekstu diskusijai, situacijos turi būti atpažįstamos arba patirtos.  Stipriau paliečia išgyventa istorija, tuomet ir grupės dalyviai vienas kitą gali praturtinti asmenine patirtimi, gilesnės įžvalgos gimsta“, – akcentuoja G. Starkevičiūtė.

Nieko keisto, kad tą pačią kino juostos sceną suprantame skirtingai, mūsų reakciją nulemia daugybė aplinkybių: emocinis intelektas, išsilavinimas, vertybės, gyvenimiška patirtis ar net tos dienos nuotaika.

Psichologė pastebi, kad kartais užtenka net trumpos įtaigios ištraukos ir jau galima kalbėtis. O būna, kad po viso filmo sunku atsiverti, reikia laiko susigyventi su istorija. Anot šia sritimi besidominčios specialistės, net ir tas pats filmas, kiekviena kartą peržiūrėtas, tam pačiam žmogui sukelia vis kitas emocijas. Tą pačią juostą aptariant su kita grupe, diskusija ir įžvalgos pasisuka kita linkme, ta pati scena išspaudžia ašaras arba prajuokinta, sukelia užuojautą arba pasipiktinimą.

Praktikai tvirtina, kad filmų terapija ne vienam atvėrė santykio su artimu žmogumi naujas erdves, padėjo pamatyti darbinių sunkumų prasmę, įveikti nemalonius jausmus.

Filmas išlaisvino nuo kaltės jausmo

Globėja Daiva pasakoja pirmąją pažintį su kino terapija, tuomet grupėje žiūrėjo jautrią dramą apie psichikos liga sergantį paauglį. Filmas atskleidžia, kaip besąlyginė meilė vaikui, moteriai suteikia jėgų priimti itin sunkų sprendimą – prieš sūnaus valią laikinai palikti jį psichiatrų globoje.

Psichikos problemų turintį vaiką auginanti globėja buvo atvira: filme pamatė save tarsi iš šono ir įsivardijo, kad ją kamuoja kaltės jausmas. Tai paskatino ieškoti pagalbos.

„Mano istorija labai panaši – aš irgi turėjau ryžtis perduoti vaiką psichiatrų priežiūrai, nors širdis plyšo girdint prašymą vežtis namo. Ne vieną kartą žiūrėjau šį filmą, kol atėjo giluminis suvokimas, ne vien specialistų rekomendacijomis grįstas, kad ne visada vaikui geriausia tai, ko jis nori. Kartais dėl geriausių vaiko interesų tenka daryti skaudžius sprendimus“, – neslėpdama jaudulio kalba moteris.

Padeda geriau ištverti išbandymus

Terapijos susitikimų iniciatorė, Kauno apskrities VTAS mobilioji komanda, atkreipia dėmesį į didelį su vaikais dirbančių specialistų bei globėjų emocinį krūvį. Kantrybės ir žinių pareikalauja vaiko trauminės patirtys, raidos specifiškumas, ne paskutinėje vietoje ir savotiškas visuomenės spaudimas ar lūkesčiai. Vis dažniau keliamas klausimas, kaip padėti šiems asmenims patiems.

Pirmojo susitikimo metu peržiūrėta juosta apie kurčnebylės paauglės ir besąlygiškai atsidavusios mergaitės globėjos sudėtingą kelią link sėkmės, iškėlė daug minčių dalyviams. Filmas parodė, kiek gali pasiekti sunkumams nepasiduodantis žmogus. Su jautriu psichologės vedimu dalyviai kėlė, o kartu bandė rasti atsakymą sau: ar egzistuoja kiekvienam vienoda laiku apibrėžta riba nepasiduoti, ar kritinėse situacijose galime nusižengti įsitikinimams, ar poelgių vertinimą keičia jų matymas skirtingų aplinkybių kontekste ir pan.

Susitikimų ciklas turi tikslą paskatinti atkreipti dėmesį į vieną iš psichologinio sveikimo būdų, norintiems daugiau sužinoti apie terapijos formas, jų teikiamas galimybes.