Interviu su bulgarų rašytoja Angelina Alexandrova. Ar Lietuvai reikalingas dar vienas oro uostas?
Angelina Alexandrova yra bulgarų vertėja, poetė ir rašytoja. Moteris dirba su rusų ir anglų kalbomis jau daugiau nei 25-erius metus. Be to, yra keliautoja ir fotografė, kuri tiesiog dievina plaukioti baidarėmis! Aktyvi Kaišiadorių krašto visuomenininkė Vaida Venskutonytė nusprendė pakalbinti Angeliną ir sužinoti jos nuomonę apie gamtą, istoriją bei valdžios planus mūsų rajone statyti naują oro uostą.
Kas Jus įkvepia rašyti?
Krizė. Gamta. Vidinės žmogaus paieškos.
Kokias matote su gamta susijusias problemas?
Oi, neleiskite man užsivesti! Nesustabdomas vartotojiškumas, žmonių trumparegiškumas bendrąja prasme, gamtos išteklių netausojimas, savanaudiškumas…
Ar esate kada nors buvusi Lietuvoje? Gal esate ką girdėjusi apie naująjį oro uostą?
Lietuvoje lankausi reguliariai nuo 2014 m. Taip, esu girdėjusi. Nematau nė vienos svarios priežasties statyti oro uostą tarp dviejų didžiausių šalies oro uostų, o tuo labiau švarioje ir be galo gražioje vietovėje, kurioje daug miškų, ežerų ir kurioje menamos šeimų istorijos.
Ką europiečiai mano apie daromą žalą miškams ir gamtai? Ar tai įprasta praktika ir Jūsų šalyje?
Deja, tokia praktika yra kažkodėl įprasta daugumoje buvusio socialistinio bloko šalių. Bulgarijoje vyksta didžiulis konfliktas dėl pernelyg didelių statybų Juodosios jūros pakrantėje ir saugomų vietovių pašalinimo iš „Natura 2000“ tinklo, kad jose būtų galima vykdyti statybas… Tuo pat metu matome, kad išaugo judėjimas, ypač tarp jaunimo, kuris tikrai vertina gamtos dovanas ir galimybę grįžti prie savo šaknų bei pabėgti į laukinę gamtą.
Ką manote apie kapines? Ar dera keisti jų vietą vien dėl to, kad reikalinga vieta oro uostui?
Ne. Žinoma, kad ne. Tai yra kolektyvinės atminties dalis, garbinimo vieta, niekas neturi teisės instituciškai jos pašalinti.
Ar esate girdėjusi apie panašius atvejus Jūsų šalyje?
Kažką panašaus – taip. Miestas, kuriame gyvena mano tėvai ir kuriame prabėgo pirmoji mano gyvenimo pusė, vadinasi Kazanlekas. Jis yra įsikūręs vadinamo Rožių slėnio viduryje, tarp Balkanų kalnyno ir Antibalkanų. Penktojo dešimtmečio pradžioje 10 km nuo Kazanleko jie ėmė statyti užtvanką. Kasinėdami darbininkai atkasė senovinio miesto griuvėsius. Paaiškėjo, kad tai buvo vienos iš Trakijos tautų sostinė. Kad geriau įsivaizduotumėte, sienų linija ir struktūros buvo puikiai išsilaikiusios, o miesto promenada buvo panaši į Nevskio prospekto Sankt Peterburge. Tačiau socializmo pradžioje industrializacija buvo svarbesnė nei istorinis paveldas. Užtvanka buvo pastatyta, ir tik per pastaruosius 20 metų žmonės ėmė rimtai svarstyti, kokią svarbią istorijos dalį jie prarado. Tad augant susidomėjimui istorija, ir ypač Trakijos istorija, visuomenė dabar stengiasi atkurti tai, ką jų tėvai prarado.
Tai buvo penktajame dešimtmetyje? O kaip dabar? Ar tai normalu?
Na, pasakyk, kiek normalių dalykų žinai socializme. Mano buvusio vyro kaimas, tiksliau, kaimas, iš kurio kilęs jo tėvas, taip pat buvo palaidotas po užtvankos vandenimis. Kartu su kapinėmis.
Bet tai buvo Tarybų Sąjungos laikais? Ne dabar? Taip?
Taip.
Ką žmonės gali nuveikti Lietuvoje dėl oro uosto? Ar galėtumėte ką nors pasiūlyti? 1–3 pavyzdžius.
Mūsų pranašumas yra tai, kad esame ES bendruomenės dalis. Niekas negali veikti vienas tik nacionaliniu lygmeniu ir niekas neturi teisės dumti visuomenei akis su „investicijomis“ ir „darbo vietomis“. Kai visuomenė yra nepatenkinta dėl valdžios atstovų priimtų sprendimų, užduokite klausimų, kelkite diskusijas, kvieskitės ekspertus ir ieškokite būdų spręsti problemas! Kiekvienoje šalyje yra pakankamai ekspertų, tik reikia paieškoti ir klausti jų. Jiems visada gera dalytis savo patirtimi. Reikškite savo nuomonę! Prašykite dėmesio! Pasitelkite žmonių patirtį! Nuolat priminkite kitiems ir patys sau, kad niekas neprasideda nuo mūsų ir niekas mumis nesibaigs. Tad galvojimas iš ateities perspektyvos yra esminis visko, ką mes darome kaip visuomenė, dalykas.
Kalbino Vaida Venskutonytė.
Tekstą iš anglų kalbos vertė Gita Morkūnaitė.
