Kaišiadorietė fotografė sėkmingą emigrantės karjerą iškeitė į Lietuvą

Tinklalapis Kaišiadoriečiams.lt jau ne kartą kalbino ir, tikėkimės, dar ne kartą kalbinsime kaišiadorietes ir kaišiadoriečius, kurie sugeba patys sau sukurti darbo vietas ir rodyti pavyzdį kitiems. Ypač įdomūs pokalbiai būna su tais asmenimis, kurie yra paragavę emigranto duonos ir gali palyginti gyvenimą tiek Lietuvoje, tiek ir kitoje šalyje. Būtent apie visa tai ir nusprendėme pasikalbėti su kaišiadoriete fotografe Gaile.

– Kas Jus paskatino emigruoti iš Lietuvos?

– Į Jungtinę Karalystę su šeima emigravome 2011 metais, kai emigracijos mastai buvo itin aukšti. Negaliu neigti, kad ekonominė padėtis Lietuvoje neįtakojo tokio sprendimo. Jaunai šeimai su dviem mažais vaikais išgyventi buvo išties sunku, nors turėjau apmokamą darbą, dirbau valstybinėje institucijoje. Tačiau tai nesustabdė ryžtis kardinaliems pokyčiams. Ilgą laiką jaučiau savirealizacijos trūkumą. Man norėjosi didesnės erdvės, pokyčių. Neapleido jausmas, kad nuolat esu „nesavoje lėkštėje“. Išgyvenau asmeninę krizę. Tai buvo vidinio „aš“ ieškojimas. Visi mes vienu ar kitu gyvenimo momentu išgyvename panašią krizę. Dabar manau, kad būtent tai ir buvo tikroji emigracijos priežastis.

Vestuvių fotografė Gaile Vasil Photography (6)

– Kodėl nusprendėme grįžti?

– Matyt, tam atėjo laikas. Vieną rytą nubudau ir supratau, kad metas grįžti namo.

Tikrai nesusikroviau turtų ir nepasistačiau namų. Aš tiesiog atradau save, vidinę ramybę. Šešeri emigracijos metai man padėjo atrasti savąjį „aš“. Pažvelgiau į pasaulį visai kitomis akimis. Sutikau daugybę įdomių žmonių. Susipažinau su įvairiausiomis kultūromis ir mentalitetais. Perkračiau vertybių ir prioritetų skales. Viską, ką teko išgyventi, galėčiau sutalpinti į knygą. Bet svarbiausia, kad sužinojau, kas esu, ko noriu ir kur einu. Supratau, kad gyventi ir dirbti mylimą darbą galiu visur, bet namai visada išlieka namais. Čia viskas artima, sava ir suprantama. Dirbti, kurti, teikti džiaugsmą ir dalintis patirtimi savoje šalyje – neįkainojama dovana.

Aš dėkinga likimui už visus išgyvenimus ir patirtis. Esu įsitikinusi, kad visi mes esame tinkamoje vietoje ir tinkamu metu. Svarbiausia, įsiklausyti į save.

Labiausiai noriu padėkoti savo vaikams už ištvermę, supratimą, palaikymą šiame kelyje. Sakoma, gyvenimas yra didžiausias mokytojas, bet galiu drąsiai teigti, jog patys didžiausi mūsų mokytojai yra vaikai.

Mes labai džiaugiamės sugrįžę namo.

– Kuo Jus žavi fotografija ir kaip ji atsirado Jūsų gyvenime?

– Fotografija – nuostabi meno šaka. Meno, kurį visi suvokia ir mato skirtingai, bet jo svarbą suvokia visi. Neįsivaizduoju pasaulio be fotografijos. Man fotografija – tai negrįžtama emocinė, jausminė išraiška, užfiksuota vienoje akimirkoje, kuri išlieka amžiams. Į fotografiją sutelpa labai daug – atmintis, istorija, emocijos, jausmai… Gal dėl to fotografija man – neįkainojama vertybė. Gyvenu fotografija, kvėpuoju fotografija, sapnuoju fotografiją… Tai savęs pačios ir gyvenimo matymo kūrybinė išraiška.

Techninė fotografijos pusė neabejotinai svarbi ir neatsiejama dalis. Vis dėlto ji tampa bevertė be emocinės išraiškos.

Fotografijos link ėjau ilgai ir kryptingai. Tai ilgus metus buvo mano aistra, hobis. Dar būdama vaikas lankiau jaunųjų fotografų būrelį ir turėjau galimybę įminti „juodojo kambario“ paslaptis. Į atmintį įstrigo momentas, kai tokį patį kambarį aptikau namo palėpėje, viešėdama pas senelius. Mano tėtis mėgo fotografuoti. Turiu nemažai jo darytų fotografijų.

Vestuvių fotografė Gaile Vasil Photography (10)

Šiek tiek gaila, kad tuomet nebuvo, kas man pasakytų, jog fotografija gali būti profesija, ne tik hobis. Apie  tai net nesusimąsčiau…

Paauglystėje nepaleisdavau vadinamos „muilinės“ iš rankų. Fotografavau viską ir visur. Mane žavėjo jausmas, jog pro „skylutę“ pasaulis atrodo kitoks. Dar ir dabar fotografuodama prarandu laiko nuovoką.

Vėliau įsigijau skaitmeninį fotoaparatą. Fotoaparatą turėjau prie savęs net gimdymo namuose, abu kartus, kai gimė mano vaikai. Natūralu, kad vaikai tapo pagrindiniai mano modeliai ir įkvepėjai.

Pirmąjį veidrodinį „Nikon“ firmos fotoaparatą nusipirkau atvykusi į Angliją prieš šešerius metus. Tada ir prasidėjo didžioji mano kelionė į fotografijos pasaulį. Pradžia visada labai sunki. Kilo milijonas klausimų į kuriuos bandžiau atrasti atsakymus. Vadovavausi „žingsnis po žingsnio“ teorija.

Lankiau anglų kalbos kursus, skaičiau, žiūrėjau įvairiausią video medžiagą, video kursus, bandžiau įvairias technikas ir fotografavau. Tarptautiniame Sidnėjaus karjeros institute įgijau fotografo diplomą, dalyvavau įvairiuose seminaruose bei „workshopose“. Įstojau į vietinį Niuporto fotografų klubą, kur sutikau daugybę nuostabių žmonių. Fotografų klube vykdavo teminiai fotografijų konkursai. Daugelis mano fotografijų pelnė prizines vietas, todėl šiais metais savo kategorijoje buvau nominuota kaip metų fotografė. Mano nuotraukos buvo publikuotos laikraščiuose „Shropshire star“, „Newport Advertise“ ir žurnaluose „Shropshire socialite magazine“ bei „Brand model magazine“.

Ilgą laiką fotografavau gamtą. Tai neapsakoma atgaiva akims. Bet vėliau gamtoje man pradėjo trūkti žmogaus. Norėjosi kitokios išraiškos. Aš ją radau. Pradėjau fotografuoti portretus – vaikus, šeimas, foto modelius, kol galiausiai įžengiau į emocijų kupiną vestuvių pasaulį.

Labiausiai mane žavi natūralios žmonių emocijos.

Vaikų fotografė Gaile Vasil Photography (3)

– Kas yra sunkiausia fotografuojant ir su kokiais iššūkiais tenka susidurti?

– Sunkiausia yra žmonių edukacija. Ypač kalbant apie fotosesijas. Lietuvoje žmonės vis dar vangiai investuoja į save. Bet tai po truputį ateina. Svarbiausia suvokti, kad fotografija yra visuma, harmonija. Juk visi norime likti patenkinti rezultatu ir nuostabiomis nuotraukomis. Todėl į pasiruošimą ir detales turi investuoti tiek fotografas, tiek klientas. Ir, tiesą sakant, milžiniškų investicijų čia nereikia. Suprantu, kad viskas kainuoja ir viskas brangu. Šiuo atveju didžiausia investicija yra laikas, bet jis to vertas. Mes dažnai pamirštame, kad jei tik norime, galime savyje atrasti kūrėją. Perkraustyti savo, mamos ar draugės garderobą arba pasisiūti naują suknelę iš spintoje užsigulėjusios medžiagos. Galbūt mama ar teta mėgsta siūti. Gal yra giminaitė, kuri mielai tai padarytų. Gal yra pažįstama būsima kirpėja ar visažistė , kuri mielu noru nemokamai gali padaryti šukuoseną, makiažą. Internete pasiskelbusių pradedančių karjerą specialistų taip pat nemažai. Išeičių visada yra, tik reikia jų paieškoti. Ir nesakyti „ne, man nepadės“.

Kartais šeimos fotosesijoms koją pakiša tėčiai. Kai kuriuos tėčius įkalbinti fotografuotis ypač sunku. Mamų lūkesčiai lieka nepateisinti, jos jaučiasi nuviltos. Tokiu atveju rekomenduoju mamos ir vaiko fotosesiją.

Vis dėlto aš visuomet stengiuosi paaiškinti, jog tokios akimirkos – neįkainojamos. Jos išliks vaikams ir anūkams.

Vestuves fotografuoti šiuo atžvilgiu paprasčiau. Čia investicijos tampa savaime suprantamu dalyku. Sunkiausia, kas gali nutikti, nesusikalbėjimas tarp jaunųjų ir fotografo. Todėl patariu visada drąsiai išsakyti savo lūkesčius bei norus, kad vėliau netektų nusivilti.

Asmeninė fotosesija Gaile Vasil Photography (3)

– Kaip vyksta visas procesas – nuo fotografo išsirinkimo iki retušuotų nuotraukų atidavimo.

– Fotografo savo šventei patarčiau pradėti ieškoti iškart po to, kai paaiškėja vestuvių data. Nereiktų atidėlioti paieškos paskutiniams mėnesiams, kadangi tariantis iš anksto yra didesnė galimybė išsirinkti sau tinkantį vestuvių fotografą.

Pagrindinis patarimas ieškant vestuvių fotografo – komunikuoti. Reikėtų aptarti visas detales kartu su fotografu, išsakyti savo lūkesčius ir išklausyti fotografo idėjas, rekomendacijas.

Labai dažnai komunikacija prasideda nuo klausimo „kiek kainuoja…“, o ne nuo sakinio „labai norėtume įamžinti mums svarbias akimirkas“. Taip neturėtų būti.

Manau, kad kai kurie jaunieji daro didelę klaidą, rinkdamiesi fotografą pagal kainą. Reikėtų peržiūrėti fotografų galerijas. Rasti fotografą, kurio stilius patinka ir susitikti su juo. Jei atradote bendrą kalbą ir beveik tapote draugais, tuomet galima užsisakyti jo paslaugas. Turi sutapti auros, tada ir fotografijos bus nepakartojamos. Visada patariu padaryti priešvestuvinę fotosesiją.

Retušavimas – ilgas, kūrybinis procesas. Nenuostabu, kad dauguma fotografų vestuvines nuotraukas pateikia per 2 -3 mėnesius. Fotografas „pačiupinėja“ kiekvieną nuotrauką.

Mane iki šiol stebina posakis „photoshopas visagalis“. „Photoshop“ programa – tai kūrybinis įrankis, su kuriuo visi fotografai dirba skirtingai. Dirbu šia programa jau aštuonerius metus ir vis dar mokausi. Pati programa savaime nieko nedaro, jeigu nemoki ja naudotis. Kai įvaldai techninę dalį – tampi kūrėju.

Profesionali vaikų fotografė Gaile Vasil Photography

– Daugelis mano, kad užtenka tiesiog įsigyti gerą veidrodinį fotoaparatą ir jie jau tampa fotografais. Kokią galutinės nuotraukos dalį sudaro fotoaparato ir objektyvo pasirinkimas, o kokią dalį kita įranga, idėjos ir retušavimas?

– Dar ir dabar yra daugybė žmonių, manančių, kad kiekvienas gali būti fotografas ir kad fotografui pakanka tik nuspausti mygtuką. Retas susimąsto, kiek pastangų, darbo ir laiko tenka atiduoti iki mygtuko paspaudimo ir po jo.

Brangus veidrodinis fotoaparatas ir tinkamai pasirinktas objektyvas – privalumas. Bet tik tuomet, kai žinai, ką su jais veikti. Turi išsamiai išstudijuoti techninę dalį. Pirmiausia reiktų artimai susipažinti su savo fotoaparatu, pajausti jį. Tuomet tęsti pažintį su šviesa, kompozicija, rakursais, pozavimu ir t.t. Tai nenustojamas mokymosi procesas, tarsi neišsenkantis šulinys. Jeigu norite tapti fotografu, nusiteikite mokytis visą gyvenimą. Fotografijoje visada yra ir bus ką mokytis. Bet, kaip ir minėjau, be aistros, jausmo ir kūrybinio polėkio visa tai praranda prasmę. Todėl idėjos ir kūrybinis procesas taip pat vaidina didelį vaidmenį. Turi būti visuma, harmonija. Svarbios visos dalys.

Šeimos fotosesija Gaile Vasil Photography (2)

Retušavimas – tai galutinis proceso žingsnis. Paprastai jau įsivaizduoju, koks turi būti galutinis fotografijos variantas. Kai atrandi savo stilių, viskas vyksta paprasčiau. Atradimo kelias – ilgas kūrybinis procesas.

Labai žaviuosi kinematografiniu stiliumi. Galbūt vieną dieną tai pasikeis. Bet toks stilius man artimas ir mielas. Gyvenime kaip kine…

Svarbiausios gyvenimo akimirkos nesikartoja, o įamžintos fotografijose jos išlieka ilgam. Tai – neįkainojama vertybė.

Na o tie, kurie savo brangiausių švenčių akimirkas nori patikėti įamžinti mūsų kalbintai fotografei, siūlome su ja pabendrauti jos Facebook‘o paskyroje Gaile Vasil Photography bei peržiūrėti jos darbų galeriją Instagram‘o profilyje.

Naujienos iš interneto