Keiksmažodžiai nuotolinių pamokų metu: kaip tinkamai reaguoti į keikūnus

Nežinodami, kaip suvaldyti nuotolinių pamokų metu keiksmažodžius laidančius moksleivius, pedagogai prašo pagalbos. Tam, kad apsigintume nuo nemalonių ausiai žodžių, o mokymo procesą apsaugotume nuo chaoso, pabandykime suprasti, kodėl vaikas apskritai pradeda keiktis, tuo pačiu stenkimės jam padėti.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus socialinės srities specialistė Dalia Dzimavičienė teigia, kad keiksmažodžiai jaunuomenės kalboje neretai atlieka savotiško ištiktuko vaidmenį, bet gali būti ir agresijos išraiška. Psichologė Giedrė Starkevičiūtė pataria nuo mažens mokyti vaikus reikšti savo jausmus tinkamais būdais.

Ankstyvieji keiksmažodžiai nesąmoningi

D. Dzimavičienė dalijasi savo požiūriu, formuotu ir dešimties metų darbo mokykloje su vaikais, paaugliais. Anot specialistės, manoma, kad Ego bei Superego formuojasi vaikui dar būnant motinos įsčiose. Gimus, nuo pirmo šypsnio ir jo aplinkos elgesys su juo tampa, anot Zigmundo Froido, „karališku keliu į pasąmonę“.

Pirmieji keiksmažodžiai gali atsirasti gana anksti, ketveriųpenkerių metų amžiaus tarpsnyje. Jų reikšmės vaikas nesupranta, tiesiog atkartoja tai, ką girdi artimiausioje aplinkoje. Nebūtinai šeimoje: savo vaidmenį atlieka kiemas, vaikų darželis, vartoti keiksmažodžius išmokstama stebint suaugusiuosius, kitus vaikus. Anksčiau ar vėliau jūsų vakas su keiksmažodžiais susipažins, tik nebūtinai juos vartos savo kalboje.

„Nėra universalių raidos formų, tiksliai apibūdinančių priimtino elgesio ribas. Kiekviena šeima skiriasi savo supratimu apie tinkamą elgesį, o vaikas yra jų atspindys. Pradeda vartoti necenzūrinius žodžius, nes girdi juos iš atimųjų, atkartoja jų kalbėseną, veiksmus“, akcentuoja D. Dzimavičienė.

Nors paprastai „keikūnai“ ateina iš šeimų, kuriose keiksmažodžiai ne tik suaugusiųjų tarpe, bet ir tėvų bei vaikų santykiuose yra įprasti, bet tai anaiptol nėra taisyklė.

Psichologė G. Starkevičūtė atkreipia dėmesį, kad tarp keiksmažodžių ir blogo elgesio taip pat ne visada galima lygybės ženklą dėti. Psichologė atskleidžia ir teigiamą keiksmažodžio poveikį: „juose slypi didelė emocinė iškrova, todėl net nesikeikiančiam vaikui ar suaugusiajam sudėtingoje, skausmingoje situacijoje nemalonus žodis gali išsprūsti“.

Necenzūriniai žodžiai – viena iš agresijos formų

Keiksmažodžių vartojimas priskiriamas vienai iš agresijos formų. Toks elgesys, pastebi D. Dzimavičienė, būna atviras arba paslėptas, o dažnai išsiveržia mokykliniais metais.

„Kylančią jauno žmogaus agresiją reikia ne bausmėmis slopinti, o surasti, kaip tinkamai atliepti jo išgyvenimus, rūpesčius. Man norisi vaiką vadinti veidrodžiu, kuris atspindi tai, kas su juo vyksta. Todėl nereaguoti negalima“, tvirtina  pašnekovė.

Psichologė G. Starkevičiūtė, šiuo metu dirbanti su jautriausiomis šeimomis, jų vaikais, atkreipia dėmesį, kad stiprus agresijos slopinimas arba ignoravimas sukelia emocinius, psichikos sunkumus.

„Norint užauginti laimingą ir savimi pasitikintį vaiką, gebantį užmegzti tarpasmeninius santykius, reikia kylantį pyktį mokyti išreikšti adaptyviais būdais, t.y. sau pripažinti, kad pykstu, dalintis savo jausmais su kitais“, vardija psichologė ir pataria mokyti pyktį ar agresiją nukreipti į naudingą veiklą, pvz., susitvarkyti kambarį, sportuoti, dėti dideles pastangas gerai mokytis.

D. Dzimavičienė siūlo atvirai pasikalbėti su vaiku. „Pasakykite, kaip jaučiatės, kai girdite bjaurius žodžius. Paskatinkite įvardyti, kaip pats vaikas jaučiasi būdamas šalia besikeikiančiojo arba keiksmažodžius girdėdamas savo adresu“, išbandytą metodą sufleruoja socialinė darbuotoja.

Po iššaukiančiu elgesiu slepia nepasitikėjimą  

 Moksleiviai keikiasi prieš draugus norėdami pasirodyti „kieti“, sulaukti bendraamžių palaikymo ir pripažinimo. Specialistams toks elgesys byloja apie dėmesio trūkumą, emocinius sunkumus.

„Gal agresyvus elgesys yra tiesiog bandymas pritapti prie bendraamžių, nesąmoningas siekis jaustis suaugusiu, gauti daugiau dėmesio iš aplinkos. Gali būti, jog paauglys ir namuose girdi daug keiksmažodžių arba tiesiog tai savotiška maišto forma. Svarbu žinoti, kokia to priežastis. Norint suprasti, kodėl paauglys keikiasi ir jam padėti, svarbu išsiaiškinti netinkamo elgesio priežastis“, paaiškina psichologė, akcentuodama, kad kategoriškas drausminimas greičiausiai turės priešingą efektą.

Mokyklos atstovams D. Dzimavičienė rekomenduoja be jau įprastų metodų išbandyti ir tokius, kaip elgesio modeliavimas, savikontrolės pratybos. Pastarosios atskleidžia, kad mūsų charakteris sudarytas iš gausybės dinamiškų savybių, už kurių išsiugdymą esame atsakingi patys. Ragina nebijoti kitų nestandartinių sprendimų ir ieškoti kelių į nuoširdų dialogą.

Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė: „Nuotoliniu būdu vykstančiose pamokose, t. y., viešoje erdvėje, privalu laikytis tokių pačių elgesio standartų, kaip ir įprastame mokymosi procese. Jeigu keiksmažodžius vartojantis moksleivis į pastabas nereaguoja, o toks jo elgesys atsikartoja, pirmiausiai reikėtų problemą aptarti su moksleivio tėvais, o nesikeičiant situacijai, pasitelkti mokyklos socialinį darbuotoją arba psichologą. Kiti žingsniai: pagalbos inicijavimas iš šalies, savivaldybės teikiamos paslaugos. Kiekvieno vaiko istorija ir elgesio standartai sąlygoti daugybės veiksnių. Tačiau vienareikšmiškai signalizuoja apie reikalingą pagalbą“.

Naujienos iš interneto