Lietuva ne Lietuvoje

Fizinis aktyvumas yra svarbi sveikatos gerinimo dalis. Dėl technologijų plėtros žmonės vis mažiau juda. Į darbą daugelis važiuoja automobiliu, namie daug laiko praleidžia prie televizoriaus ar kompiuterio ir dažnai juda tik tiek, kiek būtina nueiti iki virtuvės ar atlikti buities darbus. Toks gyvenimo būdas nėra fiziologiškai būdingas Pensininkų klubo nariams. Gegužės pradžioje paminėję gražiausią pavasario šventę – Motinos dieną, nusprendė apsilankyti savo kaimyninėje Lenkijoje.

Kaip tarė – taip ir padarė. Pasitelkė į pagalbą Turizmo ir verslo informacijos turizmo vadybininką Aurelijų Balčiūną ir patraukė į Punską ir Seinus.

Kelionė netolima. Iki Punsko apie 140 kilometrų. Jei ne valstybės sienos tarp Lietuvos ir Lenkijos riba, nesuprastum, kad kitoje valstybėje esi. Kalvelės tokios pat kaip Lietuvoje. Nieko nuostabaus – senovėje šiuose kraštuose gyveno jotvingiai – viena iš atkakliųjų baltų genčių.

Pirmas sustojimas Smalėnuose. Lietuviškas kaimas, piligrimų į Pivašiūnus rinkimosi vieta. XIX amžiuje dvarininkas Mykolas Habermanas dėjo daug pastangų, kad kaimas taptų miestu: įkūrė gelumbės fabriką, pastatė bažnyčią ir vienuolyną, tačiau Smalėnai taip ir liko kaimu…

Mūsų kelionės dieną vyko Švento Izidoriaus atlaidai – visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Pasikalbame su vietos lietuviais. Labai graži tarmė, nesijauti kitame krašte. Džiaugiasi lietuvybės išsaugojimu, vaikais, kurie siekia mokslo, bet tuo pačiu girdisi ir liūdesio gaidelės. Vaikai išsimokslina, bet gimtuosiuose kraštuose lieka retas. Daugėja mišrių šeimų, galimybės dirbti vietoje ribotos, dėl to lietuvių vis mažiau ir mažiau. Smalėnuose, kaip sako ir vietiniai, ir oficialioji statistika, likę tik 8% lietuvių.

Bažnyčia pilnutėlė. Mišios aukojamos lietuviškai. Už širdies griebia…

Pasiekiame Punską. Lietuvybės centras Lenkijoje. Gyventojų apie 1200, 80% iš kurių – lietuviai.

Pirmiausia apvažiuojame visą miestelį. Nedidelis, tvarkingas. Sustojame senoje akmenimis grįstoje aikštėje prie bažnyčios. Aplinkui girdėti kalbant lietuviškai, turgelyje prekiautojai kalba lenkiškai.

Eidami link bažnyčios užkalbiname vietos lietuvius. Kaip paaiškėja, renkasi prieš mišias giedoti Rožančiaus. Gieda visi norintys. Tai sena tradicija, kurios lenkai neturi. Pasikalbėjome apie gyvenimo ypatumus, pasidžiaugėme tarpusavio bendravimu. Bažnyčią apžiūrėjome beklausydami giedamo Rožančiaus. Vidus puoštas tautiniais motyvais, altorius – lietuviškumo simboliais. Neįprasta, bet įspūdinga.

Aplankome jau tris dešimtmečius veikiantį Klebonijos muziejų. Jame esančias vertybes pristato etnografė Natutė Sidarienė. Ekspozicija sudaryta iš Punske ir apylinkėse surinktų kūrinių. Tai – audiniai, tautiniai kostiumai, namų apyvokos daiktai, būdingi šiam kraštui.

Išvažiuodami iš Punsko pamatome Punsko lietuvių kultūros centrą ir gimnaziją, kurioje mokoma lietuvių kalba.

Seinai – paskutinis kelionės Lenkijoje taškas. Miestas įkurtas XVI amžiuje, po 1920 m. spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašytos Suvalkų sutarties likęs Lenkijos sudėtyje. Šiuo metu iš 5500 gyventojų lietuvių tik apie 7%. Veikia Lietuvių kultūros centras.

Aplankome įspūdingą Seinų katedrą, renesanso ir baroko paminklą. Joje vyskupu tarnavo Antanas Baranauskas, ten ir palaidotas. Tarnystė truko neilgai – apie penkerius metus, bet ir per juos A. Baranauskas spėjo pagarsėti kaip reiklus aplinkiniams Dievo tarnas.

Seniausia istorinė vertybė Seinų katedroje – stebuklais garsi gotikinė Dievo Motinos statula. Ji sukurta veikiausiai XIV a. pirmoje pusėje Gdanske. Uždaryta skulptūra vaizduoja soste sėdinčią Švenčiausią Mergelę Mariją, o atidaryta ji sudaro triptiką.

Apžiūrime vienuolyną ir jame esantį muziejų.

Vienuolynas ypatingas lietuvybei – jo patalpose nuo 1826 m. iki 1922 m. veikė Seinų kunigų seminarija, kurioje mokėsi Vincentas Borisevičius, Vincas Kudirka, Mykolas Krupavičius, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Totoraitis ir kiti mūsų krašto kultūrai ir istorijai nusipelnę žmonės.

Muziejaus ekspozicijos salės supažindina su Seinų krašto gyventojų buitimi ir tradicijomis. Viena salių yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti.

Dar viena lietuvybei svarbi vieta miestelyje – Zawadskio gatvėje esantis namas. Jame veikė „Šaltinio“ spaustuvė, leidusi lietuvišką spaudą.

Grįžome namo kupini įspūdžių ir lydimi savotiško jausmo: pabuvome užsienyje, bet aplinka ten tokia lietuviška…

Olga Keblikienė