Restauruota Paparčių vienuolyno kapinių koplyčia

Šį rudenį atlikti Paparčių dominikonų vienuolyno statinių komplekso, esančio Kaišiadorių rajone Paparčių kaime, kapinių koplyčios fasadų remonto, restauravimo, konservavimo darbai.

Paparčių dominikonų vienuolyno statinių komplekso (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 1364) vertingųjų savybių pobūdis archeologinis, architektūrinis, istorinis ir kraštovaizdžio. Paparčių dominikonų vienuolyno statinių kompleksas patenka į Paparčių istorinio – archeologinio kultūros draustinio teritoriją.

Šiuo metu iš buvusio vienuolyno su bažnyčia išliko tik vienuolyno pagrindinių vartų dalis ir atokiau stovėjusi, šiuo metu sutvarkyta kapinių koplyčia (unikalus kodas 35952). Remiantis 1988 m. atliktų polichrominių tyrimų duomenimis buvo žinoma, kad koplyčios eksterjere išlikę sieninės tapybos fragmentų – kartušas su įrašu virš pagrindinio įėjimo, dekoratyvūs langų apvadai, glifai. Visos šios vertingosios savybės paveldosaugininkų reikalavimu tvarkant koplyčią buvo restauruotos.

Vienuolyno kapinių koplyčios tvarkybos darbų projektą parengė nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Audronė Lainauskaitė, darbų vadovas – atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Kęstutis Grigas. Tvarkybos darbų iniciatorė – Kaimų bendruomenė „Viltija“ (pirmininkė Audronė Neniškienė).

Dovana domininkonams

Paparčiai – nuo seno gyvenama vietovė centrinėje Lietuvos dalyje, istoriniuose šaltiniuose minima dar XIV a. Duomenys nurodo, kad pirmoji bažnyčia Paparčiuose buvo pastatyta XV – XVI a. riboje. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Stanislovas Beinartas 1649 m. Paparčių dvarą ir kelis palivarkus padovanojo Lietuvos dominikonų provincijai (Lietuvos Šv. Angelo Sargo dominikonų provincija įkurta 1647 m. Valencijos kapitulos nutarimu). 1650 m. fundacinį raštą patvirtino Vilniaus vyskupas Jurgis Tiškevičius.

XVII a. vid. čia buvo pastatytas mūrinis vienuolynas ir bažnyčia. Remiantis atliktų archeologinių tyrimų duomenimis, tai buvo klasikinis konvento tipo dominikonų vienuolynas su trim korpusais, vidiniu kiemu ir bažnyčia. Vienuolyną juosė mūrinė tvora. Vienuolyną sudarė dvi teritorijos. Tai klauzūra (vienuolynas, ūkiniai pastatai, sodas, daržas). Į šią teritoriją buvo patenkama per pagrindinius, iki šiol išlikusius vartus.). Kita teritorija – ir pasauliečių lankoma dalis (bažnyčia, kapinės), į ją patenkama per šventoriaus vartelius.

Bažnyčia su J. Delamarso varpu

Bažnyčia buvo vienanavė, su bokštu šiaurinėje dalyje, vidus tinkuotas, dekoruotas augalinio ornamento tinko lipdiniais, skliautai ir choro sienos puoštos tapyba. 1669 m. varpą bažnyčiai nuliejo garsus to meto varpų ir patrankų liejikas Jonas Delamarsas.

Bažnyčioje buvo skulptūromis ir paveikslais papuošti 7 altoriai. Viename iš altorių buvo patalpintas stebuklingas Šv. Marijos Snieginės paveikslas, XVII a. II p. dominikonų vienuolių atvežtas iš Romos. Trijų korpusų vienuolynas su vidiniu kiemu kartu su bažnyčia sudarė uždarą ansamblį.

1744 m. prie bažnyčios vakarinio fasado grafų Riomerių iniciatyva pristatyta Šv. Dominyko koplyčia, po ja įrengtas skliautuotas laidojimo rūsys. Vienuolynas buvo šildomas krosnimis (rasta XVII – XIX a. krosnių koklių su dominikonų orderio simbolika). Vienuolyno teritorijoje – vakarinėje bažnyčios pusėje – buvo vienuolių kapinės. Šalia vienuolyno – šiaurinėje pusėje – miestelio kapinės, kuriose laidota iki XIX a.

Turtinga biblioteka

Vienuolyne veikė turtinga biblioteka. Paparčių dominikonų vienuolynas garsėjo savo noviciatu, kuriame dėstė Romoje, Paduvoje ir Neapolyje baigę mokslus vienuoliai, taip pat biblioteka su keliais tūkstančiais XVI-XVIII a. teologinių, istorinių, filosofinių ir teisinių knygų.

Po 1831 m. sukilimo prieš carinę valdžią, uždarius Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyną, Paparčių dominikonų vienuolynas tapo Lietuvos dominikonų provincijos centru. Vilniaus vienuolyno bibliotekoje buvusios knygos perduotos Paparčių vienuolyno bibliotekai. Vienuoliai užsiėmė švietėjiška, pastoraline ir socialine veikla.

Kai kurie vienuoliai aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, vienuoliai ragino padėti sukilėliams, sukilėliai lankėsi vienuolyne. 1864 m. vienuolynas uždarytas. Kelis metus vienuolyno pastatuose buvo įsikūręs Rusijos kariuomenės dalinys, kuriam išsikrausčius iki 1891 m., pastatai buvo nenaudojami, dar vėliau – parduoti ir išardyti.

Bažnyčios rūsiuose palaidoti: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas, fundatorius S. Beinartas, Upytės pavieto maršalka S. Podbereskis, Vilkmergės tribūnas, Žaslių kapitonas ir Trakų rūmų rotmagistras M. Riomeris, Darsūniškio seniūnas ir Kauno maršalka B. Oginskis su žmona O. Oginskiene, dominikonų vienuolis tėvas magistras B. Šimkūnas.

KPD inf.