Vaikui svarbu Dievą parodyti savimi, o teisę rinktis perleisti jam pačiam

Sigita Meškinienė yra keturių vaikų mama, lituanistė ir aktyvi Kauno arkivyskupijos bendradarbė, padedanti auginti tikėjimą būsimiems sutuoktiniams – būsimiems tėvams. Šiandien visuomenė aktyviai domisi vaikų auklėjimo, brandžios asmenybės formavimo tema. Pašnekovė dalijasi dvasinio ugdymo patirtimi savo šeimoje.

„Tai, ką čia kalbu, tai net negali būti patarimas. Kiekvienas mylintis tėvas ar mama ras tūkstančius savų būdų parodyti vaikui tikėjimo kelią. Kartais tai yra labai paprasti būdai. Tas rūpestis, kai vaikui papūti į nubrozdintą kelį, paimi ant rankų, sakai kažką, glaudi, bandai nuraminti… tai jau ir yra kalbėjimas apie Dievą“, įsitikinusi pašnekovė.

Religijos laisvė apibrėžia, kad tėvai turi teisę vaikus auklėti ir auginti pagal savo religinius įsitikinimus. Tikėjimas Jūsų šeimoje yra pamatinė vertybė ir visada akcentuojate laisvę rinktis. Kaip radote pusiausvyrą?

Manau, kad laisvė visais klausimais apskritai turėtų būti perleidžiama pačiam vaikui, nors ir labai palaipsniui. Vaikas turi būti mokomas būti laisvas. Užauginti tikrai laisvą žmogų nėra lengva. Neretai patys tėvai nėra laisvi, o religiją supranta kaip didžiulį suvaržymą. Mažas vaikas dar neturi konteksto laisvei reikštis, todėl negali ir laisvai rinktis. Žinoma, tėvų išpažįstama religija nulemia vaiko pasirinkimą.

Žinome atvejų, kai tikinčių šeimų vaikai bėga kuo toliausiai nuo religijos, galbūt tėvai buvo labai dogmatiški, religiją labiau suvokė kaip „poterių kalbėjimą“ ir normų laikymąsi. O būna, kad ateistinių pažiūrų šeimos atžalos kuo nuoširdžiausiai ieško tikėjimo gelmių. Man atrodo, kad svarbu, kalbant šiuo aspektu, supažindinti vaiką su gėriu, esančiu jame, t. y., kad jis save pažintų kaip gerą ir mylimą, tuo pačiu – laisvą.

Ar dėl pasirinkimų Jūsų šeimoje buvo kilusios diskusijos tam tikrais vaiko raidos tarpsniais?

Gal ir buvo, bet labai menkos. Iki tam tikro amžiaus vaikams gali pilti it per kokį piltuvėlį, visko jie imasi entuziastingai. Žinoma, jeigu tik paisai jų amžiaus tarpsnių ir nereikalauji, kad paauglys būtų penkiasdešimtmečio brandos, kad išgyventų Mišias, įsijaustų, tylėtų. Nuobodu jam ten ir viskas. Ir tai reikia priimti, tai normalu. Beje, dabar bažnyčiose yra nuostabių jaunų vadovų, kurie moka susikalbėti ir su vaikais, išlaiko jiems pagarbą, žino, kas tokiame amžiuje aktualu.

Kai vaikai kiek ūgtelėjo, paleidau. Žinojau, kad turi atrasti savo santykį su  Dievu, nusibraižyti savo žemėlapius, ieškoti, išgyventi. Dažnai mes, tėvai, norim, kad vaikas eitų tiesiu lygiu keliu, be jokiausių suklupimų. Neslėpsiu, ir aš taip noriu. Bet tai nerealu. Iki šios laisvės ribos daviau visas priemones, kurias galima „išsitraukti“, kai bus sunku. Dabar atėjo metas jiems patiems jas taikyti arba ne, atėjo metas būti laisviems.

Ar Jūsų vaikai yra sulaukę pašaipų iš bendraamžių dėl religingumo, jeigu taip, kaip sprendėte tokias situacijas?

Neatsimenu, kad tektų man su tuo labai dorotis arba mokyti vaikus. Žinau, kad teko tai išgyventi, bet jos pačios puikiai susitvarkė.  Dukroms buvo greičiau keista ta kita pozicija. Jos labiau stebėjosi, nei įsižeidė. Jeigu vaikas turi mylinčią terpę, jam lengviau. Jei šeimoje jaučiasi nemylimas, tada bandys bet kokia kaina įtikti draugams, o jų atmetimas gali būti labai skaudus.

Kokias vertingiausias savo vaikų charakterio savybes įžvelgiate, kurias, manote, padėjo išugdyti auklėjimas tikėjimo dvasioje?

Tiesos troškimą, užuojautą, įžvalgumą, gebėjimą išsakyti kritiką, bet su meile. Būna, kad kažką pikta sakau, o vaikai nemato to pykčio, bet mato nuovargį, ir tada tiesiog apsikabina, pasako ką nors švelnaus. Jautrumą kito skausmui, empatiją, įsiklausymą, norą gerinti pasaulį ir surasti geriausią būdą tai padaryti, darbštumą, pagarbą kito privatumui, norą kuo greičiau atsistoti ant savo kojų. Vaikai bodisi apkalbomis. Man atrodo, kad mūsuose tai labai reta savybė. Dar yra toks įsitraukimas, visko darymas šimtu procentų. Mes dažnai kalbamės apie tai, ką jos mokosi, ką dirba, kas joms įdomu. Ir aš įžvelgiu tokį norą atrasti, išnaudoti visas galimybes, įsiklausymą: ką man šita situacija sako ir ką aš galiu padaryti su ja?

Vyresnėlė dirba viename portale žurnaliste. Jos imami interviu atveria žmogų kaip gelmę. Tai matau ir vis dar stebiuosi. Kas dabar pasakys, kas išugdyta, o kas atsinešta, nes juk charakteriai lieka skirtingi. Matote, nepaminėjau nei maldos, nei religinės disciplinos. Bet šita sritis lieka intymi, negaliu į ją veržtis. Galiu tik kartais priminti, neįkyriai ir nemoralizuodama. Ir tada jau palikti tą sėklą dygti.

Populiari nuomonė, kad tikintis jaunas žmogus dažniau gyvena uždarą, normų ir taisyklių suvaržytą gyvenimą. Ką apie tai manote? Papasakokite, kaip save realizuoja Jūsų dukros?

Žinot, labai tie tikintys žmonės yra skirtingi. Jie yra tokie skirtingi, kad vieni kitiems gali atrodyti ir kaip netikintys arba tikintys „ne taip, kaip reikia“. Ir galbūt yra tokių, kurie gyvena uždarą gyvenimą, bet gal tuo metu jiems tai būtina. Kiti keliauja, dainuoja, gieda, turi būrius draugų.

Mano vaikai geba užmegzti draugystę su ypač skirtingais žmonėmis. Visos baigė muzikos mokyklą, visos šoka, dainuoja nuostabiai…. Manau, kad jaučia gyvenimą. Vaikai turi tokį gebėjimą atrasti kitame gėrį, nors tas gėris kartais būna labai paslėptas, ir net pats žmogus sunkiai įtaria jį turįs. Tokiu atveju tai tampa net savotišku uždaviniu, ir kuo sudėtingesniu, tuo įdomesniu, rasti tą gėrį ir jam jį pačiam parodyti. Kartu yra toks supratimas, kad kitas žmogus yra laisvas būti savimi, kad negali spręsti tik iš savo pozicijų.

Ar turite nuomonę apie tikybos pamokas mokykloje? Ką atsakytumėte manantiems, kad religinis auklėjimas šiandienos pasaulyje praradęs prasmę?

Labai priklauso nuo mokytojo. Čia yra asmens klausimas. Gal, sakyčiau, pernelyg stengiamasi išdėstyti dogmas, ribas, taisykles, bet neatskleidžiama, dėl ko visa tai. Tai čia didžiulis tikybos dėstymo trūkumas. Paskutinis sakinys nepasakomas: viso to reikia tam, kad galėtume mylėti. Ir galbūt visa religijos praktika yra tam, kad žinotume, jog esame mylimi ir patys mokėtume mylėti. Jeigu vaikas mato, kad dėstymo medžiaga neįsikūnijo mokytojuje, rezultato nebus. Bet tikrai yra mokytojų, su kuriais ne vien tik moksleiviai mielai bendrauja, pati veržiuosi pasikalbėti.

Daugelyje šiuolaikinių šeimų religinės šventės priimamos daugiau kaip galimybė susitikti, pabūti draugėje. Neseniai šventėme šv. Velykas, kaip išlaikėte tikrąją šios ir kitų švenčių prasmę?

Dabar tiesiog išgyvenu jas pati. Mano dukroms viskas jau sudėta ankstyvoje vaikystėje. Mes šventes išgyvenam labai sakraliai ir intymiai. Ir vaikai labai įsitraukia į Velyknakčio ar Bernelių Mišių liturgiją, susitinka su senais draugais iš Bažnyčios bendruomenės. Tai tarsi užsuktas ratas, nieko nebereikia daryti. Primygtinai nesiūlau eiti išpažinties, Komunijos. Nesakau, kad tai yra gerai, tiesiog netikiu prievartos metodu. Tai žiūrėk, jos tada pačios susigalvoja, kad reikia nueiti išpažinties prieš šventes, kad būtų „tikriau“. Man toks poelgis yra daug mielesnis, nei būtų dažnas, bet priverstas. Ir tada, kai tai įvyksta,  tas atsisėdimas už stalo būna visiškai kitoks, jis būna sakralus… Tu žinai, dėl ko ten sėdi ir ką šventi, silkės ir dovanos nebėra tokios svarbios, tada ir ramybės daugiau, ir vertini žmogų, kuris šalia.

Išgyvenamas nerimas dėl pavojingo viruso plitimo visuomenę neabejotinai paskatino perkainoti vertybes. Gal pasidalytumėte galinčiais įkvėpti nutikimais iš savo patirties, kurie priminė, kas mūsų gyvenime svarbiausia?

Šitų istorijų labai daug, ir visos jos kelia begalinę nuostabą. Nes tik žmogaus akimis žiūrint turėjo būti visai kitaip. Buvo taip, kad dvi sesės skendo Baltijos jūroje, bet abi išgelbėjo. O aš naktį guliu šalia jų, taip ramiai šnopuojančių, ir išgyvenu ne siaubą (nes galėjo būti dvejos laidotuvės), kas žmogišku aspektu būtų visiškai suprantama, o begalinį džiaugsmą (kas yra visiškas stebuklas tokioje situacijoje), kad jos yra. Tiesiog džiaugiausi, kad vaikai yra. Ir taip smarkiai, kad net negalėjau iš džiaugsmo užmigti. Po to man visiškai nebesvarbu pasidarė sukuisti kambariai ir viena kita neparuošta pamoka. Galvodavau, o Dieve, koks skirtumas, bet jos yra… jos egzistuoja, vaikšto, juokiasi, šoka, valgo, auga…

Kokiais žodžiais vaikui paaiškinti, kad egzistuoja už mūsų suvokimą viršesnis autoritetas ir kodėl svarbu tai žinoti? Kaip mažam žmogučiui atsakyti į klausimą, kas yra Dievas?

Mažam vaikui nereikia sakyti, kas yra Dievas, nes nei vienas suaugęs negali net sau pasakyti, kas Jis. Vaikui daug svarbiau Dievą parodyti savimi. Pačiam rūpintis savo tikėjimo nuoširdumu, o aiškinti galima būtų neįkyrint, ne per dažnai, nebent vaikas pats klausia, tada taip. Tada galima remtis tiek savo patirtimi, tiek teorija. Suaugęs prisimins, koks tėvas pavargęs grįždavo iš darbo, ir tada jau suvoks, kad tai ir buvo Dievo meilė. Nors tas tėvas nei ką sakė, nei labai auklėjo. Jis tiesiog gyveno dėl kitų, stengėsi, kad nieko netrūktų.

Naujienos iš interneto