Žiežmariuose sukamas verslas prisidengiant neįgaliaisiais?

Kaišiadorių rajonas tampa Lietuvos atpirkimo ožiu? Kadaise miestas glaudė klijų fabriką (apie kvapą kalbama dar ir dabar), buvo mąstyta netgi apie padangų deginimo gamyklą. Šiais laikais užsigeista perimti Vilniaus ir Kauno oro uostus, kad apsaugotume didmiesčių gyventojus nuo triukšmo ir teršalų. O kad kaimuose būtų kam skraidyti, sugalvota Žiežmariuose pastatyti psichinę negalią turinčių asmenų bendrojo gyvenimo namus. Skamba groteskiškai?  Šie du iš pirmo žvilgsnio niekaip nesusiję dalykai priklauso tai pačiai rajono schemai – klausykite toliau. KITUS (miestiečius, neįgaliuosius ir t.t.) tarsi siekiama išgelbėti kaišiadoriečių sąskaita. Tokiu būdu įsiteikiama daugumai ir nuginkluojama mažuma: nors pagrindinio prizo nelaimi nė viena pusė. Schema itin paprasta: Kaišiadorių valdžia lyg raudonų žibintų kvartalo moteris parsiduoda už milijonus. Kitais žodžiais tariant, pasiūlykite milijono dydžio projektą ir Kaišiadorys jums atras vietos bet kur. Norite ant ežero kranto? BUS. Norite ant kapinių? BUS. Norite miesto centre? BUS. Pageidaukite visko – už milijoną Kaišiadorys parduos ir savus, ir svetimus.

Viena skandalingiausių sklypo pardavimo istorijų kaip tik klostosi Žiežmariuose. Žinoma, ir čia figūruoja milijonas – netgi daugiau – 1,3 milijono. Tik žiūrėdami į vieną šio miestelio atvejį nepastebime viso Kaišiadorių rajono paveikslo ir tendencijos – krašto politikai dėmesį ir laiką skiria tik prabangiems projektams, o mažos sumos „projektukams“ niekada nėra laiko. Kodėl? O kas liks nuo tokio tūkstantėlio? Iš ko garbingas politikos ponas pasistatys namus sau ir savo vaikams? Taigi, Kaišiadorių rajone lyg grybai po lietaus dygsta milijono vertės projektai, o kartais ne juokais pasvajojama ir apie milijardo vertės  nacionalinį Lietuvos oro uostą. Manote dėl Jūsų?

Pirmą kartą išgirdusi viešą interviu su Kaišiadorių rajono meru Vyteniu Tomkumi ir Žiežmarių bendruomenės nariais patikėjau klasikine homofobijos versija. Sukilo gailestis, kad psichinę negalią turintys asmenys yra karingai vejami iš mažo miestelio. Pirma mintis – tamsybė, išsilavinimo ir tolerancijos stygius provincijoje. Juk pati dar bakalauro studijų metais atlikau universitetinę praktiką garsioje Vilniaus psichiatrinėje ligoninėje, todėl žinojau, kiek daug mitų kuriama apie psichinius sutrikimus. Mano nuomonę kardinaliai apvertė gyvas dalyvavimas bendruomenės susirinkime – išklausiusi valdžios ir gyventojų diskusiją suvokiau, kas kelia tikrąsias aistras ir pasipiktinimą.

Viešojoje erdvėje neretai kurstoma pavojinga legenda („Žiežmarių gyventojai nenori neįgalių kaimynų, nes juos matys vaikai“ – straipsnio antraštė), kuri klaidina visuomenę. Šio miestelio aktyvistai piešiami lyg negyvenamos salos gyventojai, sergantys homofobija. Ši legenda itin paranki valdžios atstovams – vienu šūviu nuginkluojama pilietiškai aktyvi bendruomenė. Iš jos žaibiškai atimama teisė rimtai ir svarbiai pasisakyti socialiai jautria tema. Ar galima viešai pasakyti NE, kai tavęs prašo paaukoti vėžiu sergančiam vaikui? Ar galima pasakyti NE, kai tavęs prašo padėti badaujančiam seneliui? Ar galima pasakyti NE neįgaliajam? Tik pabandykite ir visuomenė pakrikštys jus antžmogiais, homofobais arba žemesnės rasės gyviais. Socialiai jautrios temos yra TABU. Verdiktas priimamas sekundės greičiu. Tačiau kur slypi tikrosios blogio šaknys? Skaitykite toliau.

Žiežmariai – sostinė neįgaliesiems

Būtent Žiežmariuose planuojama pastatyti 3 namus 28 neįgaliems asmenims už daugiau nei MILIJONĄ. Ir dar vieni globos namai suplanuoti Kaišiadoryse (Parko gatvėje) – taip pat už milijoną. Turbūt juos tinkamai apšvies nauji šviestuvai, kuriems irgi skirtas milijonas? Milijoniniai projektai – nauja mada rajone.

Panašiai kaip Vilnius turi studentų miestelį, taip Žiežmariai turėtų visą bazę neįgaliems asmenims. Svarbu pasigilinti, kaip ir kokią „bazę“ suplanavo valdžia – būtent čia ir slypi vienas iš aštriausių kabliukų. Gyventojas Marius Balčiūnas, kurio namas ribojasi su naujai statomais namais neįgaliesiems, yra surinkęs šokiruojančią vaizdinę medžiagą. Joje užfiksuotas akivaizdus nekokybiškų statybų įrodymas. Nors į šias statybas investuojami milžiniški pinigai ir giedamos saldžios giesmės apie socialinę integraciją, tačiau realybėje vaizdas absoliučiai kitoks. Vaizdinėje medžiagoje akivaizdžiai matyti, kad įbetonuotos tvoros atramos griūna vos pajudintos ranka, o atstumas tarp senbuvių kaimynų ir naujai dygstančių namų – tiesiog susidūrimas nosimis arba kitaip tariant – nėra kuo nė kvėpuoti. Žvelgiant iš šalies naujas statinys, skirtas neįgaliesiems, tiesiog įgrūstas, šiurkščiai įspraustas tarp gretimų namų. Projekto agresija trykšta per kraštus – netgi primena Prokrusto lovą, kuriai derėtų frazė: „Mes už tokius pinigus bet kokia kaina ČIA įgrūsime tą namą!“ Algimantas Radvila susirinkime šį projektą juokais pavadino gardu ir neapsiriko, nes statinys iš visų pusių ribojamas tvora. Netgi kyla klausimas – namus ar kalėjimą stato valdžia?.. Nežinantis praeivis tikrai sunkiai beatskirtų… Taigi, esminis aspektas, badantis akis ir erzinantis racionaliai mąstančius, yra milijoninės statybos su nuline kokybe ir šokiruojančiu teritorijos išplanavimu. Kur iš tiesų nuteka pinigai ir išgaruoja pažadėta kokybė? Negi tai nėra pasityčiojimas iš neįgaliųjų?

LNK žinių reportažas (nuo 13 min. 36 s):

Bendruomenės luošinimas ir homofobija

Žiežmarių gyventojai jau renka pinigus teisininkams bei ruošiasi teismui, nes nei vietinės valdžios, nei ministerijų pažadai nebesuteikia pasitikėjimo. Be bendruomenės sutikimo buvo pastatyti pirmieji namai neįgaliesiems (Lauko gatvėje) ir dabar jau kaip grybas po lietaus dygsta antrieji (Žaslių gatvėje), o Kęstutis Jakelis iš kailio neriasi ir dėl trečių namų realizacijos. Visoje šioje istorijoje išnyra pagarbos, etikos ir komunikacijos stygius – valdžia nemoka sukurti dialogo su vietiniais. Spendimai numetami kaip bombos – atliekami prievartiniai socialiniai eksperimentai. Kitaip tariant, valdžia tikrina bendruomenės stuburą: atlaikys žmonės spaudimą ar palūš. Labiausiai tas stuburas laužomas klijuojant „homofobų“ etiketę. Siekiama Lietuvos mastu įrodyti, kad kaimiečiai nesupranta neįgaliųjų ir nori jais atsikratyti bet kokia kaina. Deja, taip toli gražu nėra ir patys gyventojai viešai reflektuoja: „Mes esame garbingo amžiaus, turime artimoje aplinkoje neįgalių žmonių, mokame skaityti ir domimės – ne neįgalieji mus gąsdina.“ Žmones labiausiai piktina bendruomenės teisių pažeidimas, nuolatinis informacijos keitimas, iškraipymas ir diktatoriška valdžios ranka. Krašte stinga demokratijos, o imitacijos negailestingai dusina. Be to, neseniai įvyko ir fizinis veiksmas – M. Balčiūnui buvo atjungtas vandentiekis ir pasakyta: „Kaip nori, taip prasivesk.“ Ar tai bandymai susidoroti su aktyviais piliečiais?

Bendruomenė yra tarsi šeima, kurioje galioja nerašytos taisyklės, susiklosto bendro gyvenimo aura. Įsivaizduokite, kad išorinė ranka į jūsų šeimą be jokių klausimų įmestų naują žmogų: atidarytų lauko duris, įstumtų ir pabėgtų. Nesvarbu, kas tas žmogus būtų – jo pasirodymas sujauktų namų aurą ir įneštų chaoso. Kur tame slypi blogis? Pirmas dalykas – niekas neatsiklausė šeimininkų, ar galima užeiti. Taigi, buvo per prievartą pažeistos šios bendruomenės teisės. Antras dalykas – nebuvo švietimo ir pakankamo laiko adaptacijai. Naujas žmogus staiga įmetamas į jau susiformavusią bendruomenę. Panašios tendencijos vyksta ir Žiežmariuose – bendruomenės valia ir balsas yra nulaužtas. Žiežmarių gyventojai vykusiame susirinkime nuoširdžiai pasisiūlė dalyvauti ekskursijoje ir susitikti su žmonėmis, kuriuos planuoja perkelti į jų kaimynystę. Tai iš tiesų taktiškas gestas ir sveikintina iniciatyva, kylanti iš pačios bendruomenės. Kodėl valdžia taip skuba ir bando apeiti komunikaciją su bendruomene?

Nuo Seimo nario Jakelio iki Juokelio vos žingsnelis

Kęstutis Jakelis – Strėvininkų socialinės globos namų direktorius ir buvęs Seimo narys – elgiasi viešumoje tarsi patyręs vaikų darželio auklėtojas: bara, guodžia, drąsina ir vėl bara. Jeigu tai būtų penkiamečių grupė, niekas net neatkreiptų dėmesio. Deja, suaugę Žiežmarių gyventojai turi klausytis nuolatinės darželio lygio retorikos ir mandagiai stabdyti užsidegusį kalbėtoją. Susirinkimo laikas švaistomas pamokančiai istorijai apie meilę neįgaliems asmenims – pats K. Jakelis deda ranką prie širdies ir tvirtina, kiek daug jį išmokė neįgalūs asmenys, kaip pasikeitė jo gyvenimas. Beveik į šventuosius tokia kalba taiko direktorius, tik ar pagrįstai? Vos prasidėjus aktualiems klausimams, pono veidas ima kaisti kaip po pirties. Aktyvūs gyventojai pasiteiravo, kaip vyks neįgalių asmenų integracija Žiežmariuose bei kokios bus suteiktos konkrečios paslaugos. Gerbiamas K. Jakelis atsakė, kad neįgalieji galės eiti į biblioteką, parduotuvę ir panašiai. Gyventojus papiktino direktoriaus manipuliacija žodžiu „integracija“ ir negalėjimas argumentuotai pagrįsti, kokios konkrečios paslaugos bus suteiktos. Apskritai nebuvo atsakyta, kodėl reikia perkėlimo į naują vietą. Iš tiesų galima sutikti, kad perkelti žmonės gaus daugiau asmeninės erdvės naujame pastate. Bet ar to gana?

Turbūt ne paslaptis, kad žmogui reikia socialiai saugios aplinkos, užimtumo, bendruomenės, o ne dailiai nudažytų sienų už milijoną. Pats pastatas ir kambarys galėtų būti ir senesnės statybos– svarbiausia, kokia bus sukurta socialinė aplinka ir kaip bus patenkinami sveikatos poreikiai. Deja, K. Jakelis kalba tik apie abstrakcijas: meilę, toleranciją ir integraciją. Paaiškinti, kas toji integracija yra – negali. Negali atsakyti ir į antrą klausimą. Žiežmarių aktyvistai pasiūlė vienus namus statyti Žasliuose. Administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius paantrino, kad miestelyje nėra reikiamų specialistų. Pasiklausus, kiek jų reiktų – paaiškėjo, kad vos dviejų asmenų. Ar tikrai toks „gausus“ specialistų kiekis Žasliams neįkandamas, o gal problema slypi kitur? Galiausiai K. Jakelis reziumuoja, kad bendrojo gyvenimo neįgaliųjų namų norėjo patys Žiežmarių žmonės, todėl ir turi. Grosteskiška išvada tiesiog įžiebia nesibaigiančią nesantaiką tarp valdžios ir gyventojų – dialogas nebeįmanomas. Ar laukia teismas?

Blogio šaknys – verslas žmonėmis ir ne tik

Sociologas Zygmunt Bauman yra rašęs ne vieną straipsnį apie blogio prigimtį, kuriame analizavo amžinąjį klausimą: „Iš kur kyla blogis?“ Teoretikas straipsnio išvadas siejo su aukštomis moralinėmis nuostatomis: žmogus be moralės tampa lengvai paveikiamu įrankiu. Tik mažoji dalis daro blogį sąmoningai ir jaučia malonumą (sociopatai) – taip pat tik mažoji dalis turi aukštus moralės standartus, todėl griežtai atsisako priklausyti sistemai ir vykdyti nurodymus. Likusi dauguma yra paveiki galios svertams. Žvelgiant į konkretų Žiežmarių atvejį būtų galima reziumuoti, kad blogis Kaišiadorių rajone kyla dėl bendruomenės teisių pažeidimo. Išrinkta valdžia atsisako tarnystės ir iš viršaus diriguoja vietiniams: „Gyvenkite taip ir taip“ arba „Mylėkite neįgaliuosius ir nieko neklauskite“. Žmonės privalo aklai sutikti su sprendimu ir taškas.

Taip pat blogis kyla iš ribotos diskusijos jautriomis temomis. Užtenka pasakyti, kad Žiežmariai nenori neįgaliųjų namų – jie paverčiami homofobais. Jokių komentarų ir pasiaiškinimų negali būti – visi turi šventai kalbėti socialiai jautria tema. Būtent žmonių jautrumu žaidžia politikai, kuriems kvepia pinigai. Pavertus Žiežmarių žmones homofobais, lengva savintis pinigus ir vykdyti nekokybiškas statybas – niekas juk negali prieštarauti.

Galiausiai blogis kyla dėl prekiavimo žmonių nelaimėmis. Neįgalūs žmonės keliami iš vienos vietos į kitą dėl paties kėlimo – sudaromos galimybės įsisavinti pinigus naujo pastato statyboms, bet pamirštama socialinė integracija tikrąja ta žodžio prasme. Kyla dar keli klausimai: Kas apgins neįgaliųjų teises ir užkirs kelią nekokybiškoms statyboms? Ar neįgalieji neverti kokybės? Kas užtikrins tikrą socialinę integraciją?

Didysis blogis yra tai, kad neįgalieji valdžiai nerūpi – rūpi milijoninės vertės projektas ir galimybė pasinaudoti nediskutuotina jautria tema. Žiežmarių gyventojai skiria valandų valandas, kad demaskuotų šį kraupų verslą žmonėmis – kada mes visi užuosime klastą ir pasakysime STOP?

Vaida Venskutonytė