Atnaujintos Kaišiadorių miesto gatvės tampa iššūkiu vairuojantiems

Kaišiadorys – nuostabus miestas, kuriame tikrai gera gyventi. Čia nereikia kulniuoti daugybės kilometrų, kad galėtum apsipirkti savo mėgstamame prekybos centre, nereikia laukti daugybės dienų, norint patekti pas savo šeimos gydytoją, nereikia valandų valandas stovėti automobilių kamščiuose, didžiuosius Lietuvos miestus galima pasiekti greičiau, negu per juos pačius pervažiuoti, o svarbiausia – miestas sparčiai atsinaujina ir gražinasi. Betrūksta tik naujo oro uosto, kuris, panašu, jau planuojamas Kaišiadorių pašonėje ir tada galėsime vadintis Lietuvos širdimi. Tačiau, kiekvienas medalis turi dvi puses. Ir šio medalio kita pusė – rekonstruojamų gatvių „liapsusai“, kurie kartais ne tik pykdo transporto priemonių vairuotojus, bet ir sukelia pašaipas. Suprantama, kad yra atitinkami įstatymai, rekomendacijos ir reikalavimai atliekant tokius darbus bei rengiant projektus. Bet ar tikrai negalima padaryti taip, kad po to nebūtų progos kitiems juoktis iš atliktų darbų ir keiktis?

Pradėkime nuo anksčiau rekonstruotos V. Kudirkos gatvės. Gatvė graži, asfalto danga lygi, šaligatviai tvarkingi – tiesiog važiuok ir mėgaukis! Važiuoji, skaičiuoji kiek yra pristatyta kelio ženklų, kad nepamirštum, jog važiuoji pagrindine gatve (jeigu dar yra tokių, kurie neskaičiavo, tai šioje gatvėje jų pristatyta net 10 – tikriausiai visame mieste tokių ženklų yra ne ką daugiau, negu vienos gatvės 400 metrų atkarpoje) ir tik pyst (pagal VLKK „pyst“ yra lietuviškas ištiktukas, skirtas netikėtam veiksmui nusakyti) – kliūtis. Kiti šią kliūtį dar vadina žiedine sankryža. Na taip, suprantame, žiedinės sankryžos tikrai yra geras dalykas, kuris paskirsto srautą, priverčia sumažinti greitį, padeda užtikrinti saugumą. Tačiau šioje vietoje – priešingai. Vietoje to, kad vairuotojai tiesiog važiuotų keliu ir savaime sumažintų greitį (kadangi sankryža įrengta iškart už kelio vingio), jie dabar priversti dar manevruoti ir „laužyti rankas“ tarsi kokiame automobilių ralyje bandydami apvažiuoti šią žiedinę sankryžą, kurioje apskritai retai kada sutiksi daugiau negu du automobilius. Negi tikrai ji čia reikalinga? Viena gatvė su įvažiavimu į garažus ir viduryje jos – žiedinė sankryža… Apie tai, ką mąsto sunkiasvorių automobilių vairuotojai bandydami įveikti šią žiedinę sankryžą tikriausiai garsiai negalima rašyti… Na, bet gerai bent tai, kad kažkas vis dėl to atsižvelgia į pastabas (gaila, kad po laiko) ir visus tuos 10 kelio ženklų, kad tu važiuoji pagrindine gatve, pakeitė mažesniais. Tikriausiai suprato, kad jeigu jau turi vairuotojo pažymėjimą, tai nesi jau toks bukas ir kelio ženklus tikriausiai pažįsti.

Kitas perliukas – Maironio gatvė. Nors, žiūrint iš šalies, daugeliui tikriausiai atrodė, kad darbininkai neturi ką veikti, nes vieną dieną jos įrengimas eina į pabaigą, o kitą dieną vėl viskas yra naujai atkasama ir taip tęsėsi ne vieną mėnesį, tačiau pagaliau galime džiaugtis dar viena nauja gatve. Pagaliau ir tėvai su vežimukais gali naujais šaligatviais saugiai pasivaikščioti, ir nebaisu, kad gali užkliūti už kokios nors senos išlindusios plytelės. Tačiau ir vėl kažkas projektuodamas ir tvirtindamas planus sugebėjo pridaryti tokių „liapsusų“, kad vienoje kelio pusėje įvažiavimai į/iš kiemus virto tarsi karo lauko apkasai, kur vyresnio amžiaus žmonėms, norint išeiti iš savo kiemo į gatvę, reikėjo vos ne laiptelį nešiotis. Nekalbama jau apie automobilius, su kuriais gyventojai negalėdavo įvažiuoti į savo kiemus. Net ir be televizijos čia nubuvo apsieita – gavom puikią progą pasirodyti, kaip „puikiai“ tvarkomės. Aišku, juokas gydo, tai bent iš mūsų rajono ūkiškumo galėjo pasijuokti daugelis televizijos žiūrovų. Tikriausiai nereikia sakyti iš kieno pinigėlių po to teko tvarkyti gyventojams įvažiavimus į kiemus… Tie, kurie nematė šios laidos, jos įrašą rasite šioje nuorodoje.

O dabar pereikime prie pagrindinės miesto gatvės – Gedimino. Pagaliau gyventojai ir čia gali drąsiai vaikščioti naujais šaligatviais, tėveliai, stumdami savo mažylių vežimėlius, nestringa tarp ištrupėjusių plytelių, gali laisvai nuvažiuoti ir užvažiuoti ant šaligatvių. Tiesiog nuostabu! Tikriausiai visi jau ilgai svajojo apie tokius šaligatvius, kuriais būtų galima saugiai ir komfortiškai vaikštinėti. Pagaliau sulaukėme ir taip reikalingos žiedinės sankryžos Gedimino ir Paukštininkų gatvių sankirtoje. Ir ne taip kaip V. Kudirkos gatvėje – čia žiedinė sankryža tikrai buvo reikalinga. Tie, kurie piko valandomis bandydavo pasukti iš vienos gatvės į kitą, dabar tikriausiai džiaugiasi, kad tai atlikti tapo daug saugiau ir paprasčiau. Juk tikrai šioje vietoje buvo ne vienas eismo įvykis bei sužalotas žmogus. Tačiau ir vėl namų darbai atlikti ne iki galo.

Šalia prekybos centro „Pasažas“ turėjome platų kelią, kone kiekviena eismo kryptimis buvo galima važiuoti dviem eismo juostom (na bent jau tiek automobilių tilpdavo). Tad kam reikėjo taip susiaurinti šias kelio atkarpas? Sakysite, reikalavimai? Tuomet paklausime – o kur liko logika? Anksčiau važiuojant nuo Žiežmarių pusės ir norint pasukti į „Senukų“ prekybos centrą tiesiog sustodavai ir laukdavai tinkamo momento. Kiti eismo dalyviai saugiai galėdavo apvažiuoti automobilius, kurie laukdavo eilės įsukti. O kas dabar? O dabar, mielieji, būkite tokie malonūs ir pastovėkite eilėje, kadangi apvažiuoti jau nėra galimybės. Kam reikia siaurinti kelius ir taip dirbtinai formuoti miestuose spūstis, kuomet transporto priemonių srautai nuolatos auga? Ar tie, kurie projektuoja ir po to tvirtina tokius sprendimus, bent kartą gyvenime pagalvojo apie sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojus? Teoriškai, gal tokie sprendimai ir turėtų prisidėti prie eismo saugumo, o kaip yra praktiškai?

Žiūrime toliau… Išvažiavimas iš „Viada“ degalinės. Kas čia dabar nutiko?! Buvo platus išvažiavimas, kur ne tik lengvieji automobiliai, bet ir sunkiasvoriai bei autobusai galėdavo lengvai išmanevruoti ir išvažiuoti į pagrindinį kelią. Bet ne, kažkodėl reikėjo viską susiaurinti taip, kad sunkiasvorių transporto priemonių vairuotojai turėtų gadinti automobilių padangas ir laužyti ne tik patį transportą, bet ir kelkraščius. Mūsų žiniomis, bent vienas į degalinę degalus atvežęs benzinvežis šiame išvažiavime jau sugadino padangą užvažiavęs ant atsikišusio bortelio. O kas bus toliau?

Tęsiant kalbą apie šaligatvius ir bortelius, pažiūrėkime į įvažiavimą į gaisrinės vidinį kiemą. Įvažiavimui į kiemą yra keliukas, tačiau kažkaip ten atsirado borteliai ir šaligatvis, o įvažiavimas liko padarytas tik į šalia esančią parduotuvės aikštelę. Jūs rimtai?! Įvažiavimas į parduotuvės kiemą tapo svarbesniu už įvažiavimą į gaisrinės kiemą?! Ar dabar ugniagesiai skubant į gaisrą turės per šaligatvius pradėt važinėti?! Kaip galima taip aplaidžiai viską projektuoti ir tvirtinti nepasigilinus į realią situaciją? Ar čia dabar vėl iš visų mūsų pinigų reikės taisyti šiuos liapsusus, o tie, kurie už visus šiuos projektus yra atsakingi, toliau dės savo parašus ir laimins projektus per daug nepasigilinę? Ir tai tik keli pastebėjimai, kurie krito į akį specialiai jų neieškant… O kiek tokių rastume, jeigu pradėtume gilintis toliau?

Gerbiamieji ir gerbiamosios, kurie projektuoja ir deda savo parašus tvirtindami tokius projektus – malonėkite išeiti į gatves ir pažiūrėti realią situaciją, bet ne vien tik kompiuterio ekrane ar popieriuje. Tikriausiai nustebsite sužinoję, kad teorija ir praktika kartais gali skirtis kaip diena ir naktis…

Naujienos iš interneto