Advento vainiko idėjos ir jo reikšmė

Yra daug aiškinimų, kaip atsirado Advento vainiko tradicija ir kodėl ji per pusantro šimto metų išplito po visą pasaulį.

Kai kas mano, kad Advento vainikas – tai senovės pagonių ritualo, kuris buvo švenčiamas gruodžio mėnesį, tęsinys: gyventojai rinkdavo eglišakes, eglių viršūnėles ir uždegdavo pavasario sugrįžimo vilties, šviesos pergalės prieš žiemos tamsą ženklan. Analogiškų ritualų, susijusių su žiemos solsticija, yra daugelyje šalių.

Suprasti ikikrikščioniškas tradicijas nesunku, jei įvertinsime tai, kad Šiaurės Europoje gruodžio mėnesį naktys būna ilgos ir šaltos, žmonės nekantriai laukia, kad situacija greičiau pasikeistų. Kai dienos pradeda ilgėti, daromi įvairūs esamos situacijos keitimo ir naujos realybės paankstinimo ritualai, skirti žiemos pabaigai ir naujo metų laiko pradžiai. Tie ritualai atsirado trokštant, kad nugalėtų ne šaltis, tamsa ir mirtis, bet šiluma, šviesa ir gyvybė.

Advento vainiko tradicija šiek tiek pakeitė šių ritualų prasmę: trokštamos šviesos, šilumos, gyvybės laukiama ne iš saulės, bet iš Kristaus; pergalė, kurios laukiame, yra Kristaus pergalė prieš tamsybes ir mirtį. Tačiau ši tradicija ne išsivystė evoliucijos būdu iš jau esančio ritualo; jos kilmė yra šiuolaikinė, ši tradicija gimė pedagoginiais ir katechetiniais tikslais.

Tik atsiradusi Advento vainiko idėja turėjo grynai religinę funkciją: pranešti, ypač vaikams, kad artėja Kalėdos, pasiruošti joms, paskatinti bendrai maldai, priminti, kad Jėzus yra tikroji šviesa, kuri nugali tamsumas ir blogį.

Šiais laikais yra sukurta įvairių Advento vainiko formų. Populiariausia – kalėdinio papuošalo motyvas, kurį galima rasti ne tik namuose ir bažnyčiose, bet ir parduotuvėse, aikštėse, koncertų metu.

Keturios žvakės reiškia keturias Advento savaites. Vienos po kitos žvakių uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimimo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą. Norint, kad ritualas išreikštų visą savo simbolinę reikšmę, geriau žvakes uždegti vakare, kai tamsu, arba pasistengti sukurti kuo tamsesnę aplinką.

Žvakės yra dviejų spalvų: trys violetinės ir viena rožinė. Violetinė išreiškia atgailą ir atsivertimą į Dievą, rožinė – džiaugsmą dėl tuoj gimsiančio Jėzaus. Dėl to rožinė žvakė uždegama trečiąjį Advento sekmadienį, skirtą džiaugsmui „Gaudete“ („Džiūgaukite“).

Švedijoje visos žvakės yra baltos spalvos, Austrijoje violetinė, raudona, rožinė, balta. Kiekviena žvakė pakeitė savo religinę reikšmę pagal Advento kalendorių. Pagal labai paplitusią tradiciją pirmoji yra Pranašo žvakė, antroji – Betliejaus, trečioji – Piemenų, ketvirtoji – Angelų.

Tačiau yra ir kitų reikšmių, pavyzdžiui: pirmoji yra Atleidimo, pažadėto Adomui ir Ievai, kad jie iš mirtingųjų taps gyvenantys Dieve; antroji yra Patriarchų tikėjimo, kad jiems atiteks Pažadėtoji žemė, žvakė; trečioji yra Dovydo džiaugsmo dėl palikuonių žvakė; ketvirtoji – Pranašų mokymo apie teisingumą ir taiką žvakė.

Taip pat žvakėms suteikiami biblinių personažų vardai, suteikiamos moralės, doros prasmės. Tiktai trečioji žvakė visada yra susijusi su džiaugsmu, atitikdama trečiojo Advento sekmadienio tematiką ir nuotaiką.

Naujienos iš interneto