Drauge žiūrimi filmai padeda atpažinti savo jausmus ir nepalūžti

Įvaikinto ar globojamo vaiko trauminės patirtys, raidos specifiškumas pareikalauja iš šeimos ypatingos kantrybės ir žinių. Vis dažniau keliamas klausimas, kaip padėti patiems globėjams atlaikyti emocinį krūvį, susidoroti su iššūkiais. Į pagalbą pasitelkiama net filmų terapija. Ši Vaiko gerovės instituto, Kauno Caritas programa sutraukia nemažą būrį gerbėjų.

Vaizdas ir garsas sužadina pojūčius

„Kiekviena terapijos forma turi savo privalumų. Filmų terapija visų pirma patraukli savo forma ir yra gana efektyvus sveikimo būdas. Leidžia pasiekti net labai giliai užslėptus jausmus“, – apie populiarėjantį terapijos būdą kalba psichologė Kristina Ušackienė.

Savita istorija, veikėjų charakteriai – visa tai padeda tarsi iš šono išvysti savo sunkumus, atpažinti reakcijas, elgesį ir suprasti viso to priežastis. Teigiama, kad filmas tarsi veidrodis atspindi mūsų vidų. Vaizdas ir garsas sužadina pojūčius, jų pagalba apčiuopiamos viduje glūdinčios problemos.

„Tinkamai parinkto filmo nauda gali būti įvairi: išventiliuoti jausmai, geresnis vaiko ir/ar savęs supratimas, gautas atsakymas dominančiu klausimu. Neabejotinai sustiprina ir žinojimas jog nesi toks vienas“, – įsitikinusi specialistė.

Darbas vyksta grupėje, tad dalyviai ir savo patirtimi praturtina vienas kitą. Paprastai parenkami filmai, kurie vienaip ar kitaip susiję su globos ar įvaikinimo tema, kai kurie paremti tikromis istorijomis. Aptariant kino juostas, atpažįstamos realios situacijos, pasak psichologės, jos tampa pretekstu diskusijoms.

Kartais pakanka įtaigios ištraukos

Psichologė nesiima vardyti rekomenduojamų filmų pavadinimų. Anot šia sritimi besidominčios specialistės, visada labiau paliečia mums artimesnė, su asmenine patirtimi besisiejanti istorija. Kaip, beje, ir tas pats filmas, kiekviena kartą peržiūrėtas, tam pačiam žmogui sukels vis kitas emocijas. Aptariant tą pačią juostą su kita grupe, diskusija gali pasisukti visai kita linkme. Tai pačiai problemai atrandami skirtingi sprendimo keliai.

„Kiekvienas filmas – atskira istorija. Ir visai nesvarbu, ar jis vaidybinis, dokumentinis, gal animacinis“, – įsitikinusi K. Ušackienė ir pabrėžia, kad pagrindinis terapijos tikslas yra darbas su jausmais, mintimis, prisiminimais, kurie kyla žiūrint duotą medžiagą. Pasitaiko, kad tam užtenka ir 15-20 minučių ištraukos.

Pasak psichologės, per jau vykusius aptarimus iškilo jausmų įvairovė. „Būna ir ašarų, kurias sukelia suvokimas, kokias skausmingas patirtis turėjo vaikas, kol pateko į įtėvių ar globėjų šeimą. Kyla ir pykčio jausmai, pvz.: kai kam gali būti sunku priimti smurtaujančius biologinius tėvus, kitiems pyktį kelia vaikų problemiškas elgesys, treti pyksta ant savęs dėl kantrybės stokos, dėl sunkumo priimti vaiką su jo trauminių patirčių pasekmėmis. O kartais kyla užuojautos ir dėkingumo jausmai“, – pasakoja K. Ušackienė, pastebėdama, kad jos praktikoje filmų terapija ne vienam padėjo atpažinti ir įveikti bejėgiškumo jausmą.

„Mamytė“ išlaisvino nuo kaltės jausmo

Pakalbinta sudėtingą paauglį auginanti globėja iš Pakaunės atsivėrė, kaip jai padėjo kino gurmanams pažįstamas jautrus kanadiečių filmas „Mamytė“. Pasakojimas apie psichikos liga sergančio, agresija pratrūkstančio paauglio ir mamos ypatingą ryšį, begalinę meilę, suteikiančią jėgų priimti sunkiausius sprendimus.

Su panašių problemų turinčiu vaiku gyvenanti globėja buvo atvira, filme pamatė save iš šono ir tai padėjo atsikratyti slėgusio kaltės jausmo.

„Mano istorija labai panaši – aš irgi turėjau ryžtis palikti vaiką ilgalaikei psichiatrų priežiūrai, nors širdis plyšo girdint prašymą vežtis namo. Kelis kartus peržiūrėjau šį filmą, kol atėjo giluminis suvokimas, ne vien specialistų rekomendacijomis grįstas, kad ne visada vaikui geriausia tai ko jis nori. Kartais tenka daryti skaudžius sprendimus, nustatyti ribas geriausiems jo interesams“, – neslėpdama jaudulio kalba moteris, pridūrusi, kad ne paskutinėje vietoje buvo ir baimė artimųjų būti apkaltintai nesusidorojant su iššūkiais.

Patiria spaudimą dėl greito rezultato

Apie globos sritį visuomenėje vis dar gajūs mitai. Psichologė K. Ušackienė dalijasi savo nerimu: iš vaikų tikimasi greito „pasveikimo“, iš įtėvių ir globėjų – „stebuklingo“ auklėjimo“ arba „greito“ prieraišumo susiformavimo.

„Bet to būti negali. Trauminės patirtys kartais gydomos daug metų ar net visą gyvenimą, be to linkusios atsinaujinti, taip neretai nutinka išgyvenant paauglystę, – tvirtina patyrusi psichologė. – Mano nuomone, viena didžiausių problemų yra ta, kad tiek švietimo sistemoje, tiek ir kitose gyvenimo srityse vis dar deramai neįvertinama, kad įvaikintų ir globojamų vaikų raida turi savo specifiškumą, neretai emocinė raida atsilieka nuo biologinio amžiaus“.

Globėjas patiria spaudimą dėl nepagrįstų lūkesčių iš aplinkos, pradeda save kaltinti arba pasijunta bejėgis. Spaudimą patiria ir vaikas. Psichologė akcentuoja, kad dėl aiškesnio globos srities specifinių dalykų  suvokimo į filmų terapijos užsiėmimus kviečiami ne vien globėjai, įtėviai, bet ir visi apie šią jautrią sritį norintys daugiau sužinoti.

Ragina nebijoti ieškoti pagalbos

Globėjų pradinį vertinimą atliekantys vaiko teisių specialistai tikina džiugiai laukiantys kiekvienos atsakingą sprendimą svarstančios šeimos, bet nepraranda atidumo.  Nors globėjų ir labai trūksta.

„Visada sakau šeimai, kad turite ne tik buitį pritaikyti iki vaikui ateinant į jūsų šeimą. Kur kas svarbiau – emocinis atsparumas iššūkiams su kuriais neišvengiamais susidursite“, – kalba daugiau nei du dešimtmečius vaiko gerovės srityje dirbanti Kauno apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus patarėja Regina Klevinskienė.

R. Klevinskienė sako niekada neslepianti, kad lengva nebus, nes į šeimą, į namus ateina vaikas, patyręs skausmingų išgyvenimų, pilnas nerimo, išduotas artimųjų ar kitaip nuskriaustas. Šios žaizdos gali prasiveržti maištu ir protestais. Tai pareikalaus kantrybės, žinių, pasišventimo.

„Svarbiausia žinoti, kad susidūrus su sunkumais pagalba yra, nebijokite apie tai prabilti, konsultuokitės su specialistais, dalinkitės patirtimis su kitais globėjais“, – ragina patarėja.