Kraštas, kur ir akmenys šalia žmonių groja

Viskas prasidėjo nuo akmenų, kuriuos visus norėjome aplankyti per vieną dieną, tačiau veiksmas netikėtai pasisuko kita linkme ir akmenys liko tik dviejų kelionių „prieskoniu“…

Kelio vingiais ir kalvelėmis ant kalvelių, akmenimis-milžinais pasitinka Nemaitonių seniūnija. Ji – rajono pietuose, bet ją vėliausiai pasiekia pavasaris, joje susikerta trijų parapijų – Kalvių, Užuguosčio ir Žiežmarių ribos, jos ribose susikerta keturių rajonų – Kaišiadorių, Elektrėnų, Prienų ir Trakų ribos.

Aldona Kamantauskienė, Žiežmarių kultūros centro Ringailių padalinio kultūrinių renginių koordinatorė, sako, kad dirba ypatingame krašte ir nuolat bendrauja su nuostabiais žmonėmis. Pakeliavę visą dieną po piečiausią rajono seniūniją visais balsais pritarėme Aldonai: ir kraštas, ir žmonės nuostabūs.

Nemaitonių seniūnijos muziejus įsikūręs Mičiūnų bendruomenės namuose – buvusioje Mičiūnų mokykloje. Su kokia šiluma mokytojai Albina ir Bronius Pašvenskai pasakoja apie Mičiūnų kaimo ir mokyklos istoriją! Kitaip ir būti negali – visas gyvenimas čia, Mičiūnuose. Albina mokykloje dirbo 39 metus, Bronius – 40 metų, vien mokyklos direktoriumi nuo 1968 iki 1994 metų. Jie kalba, o tu matai kaimo gyventojus prieš daugelį metų dirbusius aplinkiniuose kalvotuose laukuose, matai juos besidžiaugiančius derliumi, vaiko gimimu, kaimo šventėmis, vaikų pasiekimais mokykloje… Klausaisi ir matai kaip prie staklių palinkusi audėja kuria naują audinį.

Vienoje iš mokyklos klasių įrengta koplytėlė kviečia ramybei. Net ir Pašvenskų pasakojimas tampa lėtesnis. Nors kelias akimirkas tiesiog pabūkim.

Čia dėmesį patraukia Kaišiadorių katedros atvaizdas, bet jis kažkoks… kitoks. Pasirodo – iš odos. Taip prasideda mūsų pažintis su kūrėju Rimučiu Brazinsku. Aldona nuteikia optimistiškai: „Jis mūsų laukia salėje, Ringailėse“.

Atsisveikinę su Mičiūnais traukiame link Nemaitonių seniūnijos pastato, kuris yra Varkalių kaime. Tame pastate yra ir Ringailių salė. Štai koks vietovardžių labirintas. Įėjus užplūsta jaukumas… Širdį glosto išpuoselėta augalų oazė. Salėje vyksta bendruomenės susitikimai, koncertai, vietos menininkų ir amatininkų parodos. O kaip žmonės džiaugiasi, kad turi tokią puikią vietą susibūrimams ir pabendravimui!

Mums besilankant čia veikia Rimučio darbų paroda. Jis pats sako, kad bando įvairias technikas, nes viskas įdomu. Su tuo nesutikti negalima, nes jo sodybos aplinka papuošta grojančiais akmenimis, namų vidus – šiaudiniais sodais.

Pasigrožėjus darbais kviečia mus Rimutis ant kelių kalnelių užkopti.

Nuo Kupolio kalno vos ne visa apylinkė kaip ant delno. Sako, kad čia su kaimo merginomis šokę velniai ir ištrypę kalno viršūnę, kuri virto raisteliu.

Stovint ant Stuprės kalno Kaišiadorių rajone matyti Prienų ir Trakų rajonai.

O dabar – sako Rimutis – važiuojam pas Marytę. Susižvalgom, Aldona paslaptingai tyli, lyg šypsosi. Lipam į džipą ir lekiam kalneliais ir keliukų labirintais… Pas Marytę!

Pakeliui Rimutis parodo vietą, kur apie 1960 metus lėktuvas nukrito. Pasakoja kaip po kurio laiko drauge su aplinkiniais vaikais ėjo apžiūrėti tos vietos, bet prieiti negalėjo…

Marijona Grabauskienė – audimo, karpinių, kulinarijos, konditerijos ir dar eilės amatų meistrė. Gyvena ant kalvos, šalia kurios ežeras „Aklažeris“ palikdamas savo vietą iškeliavo kitur. Aplinkui miškelis, skardžiai, kalvelės kiek tik akys užmato. Gal todėl ir amatų tiek moka, nes gamta padeda. Pati sako, kad nieko čia ypatingo nėra. Darai ir padarai. Viskas paprasta.

Pasirodo, viskas slypi paprastume. Todėl ir stebina paprasti darbai savo grožiu: audinių raštai paprasti tradiciniai, siūlai audiniams paprasti, karpiniai paprastų ornamentų, bet akių nuo viso šito grožio atitraukti negali.

Atsisveikiname su Maryte, vėliau ir su Rimučiu ir važiuojame pas Veroniką. Pakeliui apžiūrime senąją Ringailių pradinę mokyklą – didelę medinę trobą, kuri vos ne prieš šimtą metų buvo žinių teikėja aplinkiniams vaikams.

Veronika Plentienė – sertifikuota karpinių gamintoja. Ji, kaip ir Marytė, sako, kad karpiniai – paprastas užsiėmimas. Tik minties ir atidumo reikia. Metinėms šventėms visuomet namus puošia karpiniais. Iš kito kambario Veronika grįžta su didžiuliu numargintu stručio kiaušiniu.

Aldona paprašo ir audinių parodyti. Kokie gražūs netradiciniai atspalviai! Laikai rankose tokį kūrinį senoje troboje ir tartum jauti žengęs žingsnelį link protėvių gyvenimo aplinkos. Nuo tų margumų mums jau galva apsisuko, o, Aldona sako, kad čia dar ne pabaiga.

Jonas Levansevičius! Kas gi jo nepažįsta… Akys raibsta nuo Jono kūrybos. Pradžioje – ekskursija Jono kieme. Kiekvienas jo kūrinys turi paaiškinimą, istoriją. Esam pakviesti vidun… Ką čia pamatom, to niekur nebuvom regėję. Jonas turi ypatingą pomėgį, ar galbūt netgi galima pavadinti tai gyvenimo būdu – jis jau daugybę metų kuria, konstruoja nedidelius altorėlius. Eidamas iš kambario į kambarį, jautiesi, lyg mažam altorėlių muziejuje. Viskas ryšku, spalvinga, šviečia, keičiasi… Pirmąjį altorėlį Jonas sukūrė savo mamai, kai jai dėl sveikatos jau buvo sunku dažnai nuvažiuoti į bažnyčią. Nuo tada kūryba nesibaigia. Daug, oi daug dar Jonas sumanymų turi, kad tik sveikatos būtų! Kol su Jonu bendraujam apie gyvenimo prasmę ir atradimus, draugiškos kaimynės Janina Kaluževičienė ir Donė Gustienė jau ir stalą pataisė, kaimiškom vaišėm nuklojo. Tikrai nesitikėjom, kad svečiavimąsi baigsim dainomis, o balsai balsai tų nemaitoniškių!..

Aplink Dūdiškių cerkvę ratus sukome ne kartą, tačiau šįkart mums dar labiau pasisekė – Kondratas Kudrešovas atveria mums jos duris. Kudrešovų giminės ir kitų sentikių lėšomis cerkvė kapitališkai renovuota. Besikalbant su Kondratu, prarandi laiko pojūtį… Kiek įdomybių ir linksmų istorijų sužinota! Apie gaisrą, apie būrius žmonių per šventes, apie tai, kad šioji cerkvė pagal planą turėjo būti medinė. Pakviesti pasikelti į antrą aukštą, apsidžiaugiam dar labiau. Iš ten ne tik atsiveria aplinkinių kaimų panorama, bet galime išgirsti ypatingą varpų skambesį… O čia Kondratas prisimena ir smagų nutikimą, kaip būdami vaikai sumanė pajuokauti ir paskambinę varpais sukvietė aplinkinių kaimų žmones į pamaldas… Teko tuomet bėgti, kiek kojos neša.

*******

Štai ir vėl drauge. Po kelių savaičių.

Lydimi Aldonos Kamantauskienės, aplankėme antrą dalį Nemaitonių krašto akmenų – gamtos paminklų. Atsidūrėme pas Janiną Kaluževičienę, kuri gyvena ant Kunigo kalno. Ne šiaip čia užsukom. Janina pažadėjo mums parodyti taip ilgai ieškotą Nemaitonių alkakalnį, kuris turi kitą įdomų pavadinimą – Rūrakalnis. Pažadėjo ir nuvedė… Simpatiškas kalniukas, grybais nusėtas, o kiek Janinos su draugėmis dainų jis jaunystėj girdėjęs… Padavimai mena aplink Rūrakalnį šokančias raganas ir anksčiau kalne gyvenusį „senovinės bažnyčios” kunigą.

Kaip neaplankysi ir didžiausio šiam krašte ežero – Švenčiaus. Kitam jo krante matom išskirtinę sodybą. Aldona tuoj pat ima telefoną: „Genute, ar galim trumpam užsukti?“. O kur ten pas Cikanavičius trumpam… Juk tokia sodyba, eilę metų kurta, puoselėta, o dabar čia vyksta smagiausi bendruomenės renginiai, galima užsisakyti šeimos ar kolektyvo šventėms. Genutė ir Albinas vos spėja suktis: bitelės, medus, kalakutai, vištos, karvės, naminių sūrių gamyba, ir statybų, aplinkos tvarkymo darbai, ir labai džiaugiasi kažkada pabėgę iš miesto. Albinas vedasi mus parodyti buvusios partizanų žeminės vietą. Neabejojame, kad prie ežero ir miško įsikūrusi sodyba „Švenčius“ – puiki vietelė ir ramiam poilsiui, ir šventėms.

Keliaujame į edukacinį renginį „Kugelio kepimas su pasidainavimais“. Pasirodo, tikrai taip būna. Bulvės nukastos su dainomis, tarkavome senovinėmis tarkomis dainuodami, kepėme dainuodami, valgėme irgi su pertraukomis dainoms. O viskas vyko Aldonos Pranarauskienės sodyboje, kur kadaise veikė Mičiūnų pradinė mokykla. Dalis pastato ir dabar išsaugota, senas mokyklos stalas, kiti baldai, skambutis, nuotraukos…

Supratome, kad kugelį teisingai iškepti nėra taip paprasta. Malkas pečiun reikia sukrauti iš vakaro, kad nebūtų šaltos. Iškūrenus pečių ir išėmus žarijas, būtina pušine šluota iššluoti likusias dulkes, kad būtų ir švaru, ir kvepėtų gardžiau. Ir tada liže pašauname kugelį pečiun. Jam negalima trukdyti, kol kepa, todėl durelių niekas nevarsto.

Tuo laiku geriant mėtų arbatą iš Aldonos darželio prisimenamos įvairios istorijos ir nutikimai koncertuojant pačiuose įvairiausiuose renginiuose, nes beveik visi, kurie padėjo mums pajausti Nemaitonių apylinkių dvasią, yra Ringailių folkloro ansamblio nariai. Albina Pašvenskienė labai įdomiai visiems papasakojo senovinius papročius, susijusius su krosnies kūrenimu ir maisto ruošimu.

Renginy – ne vien kugelis ir dainos. Štai Rimutis Brazinskas, ištaikęs laiką, visus pamoko, kaip pasigaminti gražiausių gėlių, kurios gali papuošti namų ar darbo interjerą. Sukame raudoną popierių… Atrodo – vienodai, o, žiūrėk, vienam rožė išėjo, kitam – gvazdikas. Išlindus saulutei, imam po pasigamintą gėlę ir išsirikiuojam prie baltų namo langinių bendrai nuotraukai – ten pat, kur kažkada fotografuodavosi mokyklos mokiniai…

Kad kugelis iškepė, sako pasklidęs po trobą neapsakomai malonus aromatas, kviečiantis sėsti už stalo. Dainomis palydimas keliauja kugelis ant stalo, o valgytojai tik ir laukia tokios gardybės…

Greitai prabėga laikas šiltų ir įdomių žmonių apsuptyje. Labai nesinori išvažiuoti. Būtum, klausytum gražios nemaitoniškių kalbos, linksmų ir pamokančių pasakojimų, pačių įvairiausių prisiminimų. Deja, laikas, didysis kontrolierius, sako, kad reikia atsisveikinti… Grįždami kurį laiką dalijamės įspūdžiais, netrukus nutylame. Paskęstame savose mintyse apie tai, ką patyrėme per šias dvi keliones, ir kaip giliai tai įsmigo širdin.

O akmenys? Jų šiam krašte tikrai daug! Bet pasilikim apie juos pakalbėti vėliau, nes jau suplanavome kitų metų kelionę dviračiais.

Nuoširdžiai dėkojame mus lydėjusiai, klaidžius kelius parodžiusiai ir Nemaitonių krašto lobius atvėrusiai Žiežmarių kultūros centro Ringailių padalinio vadovei Aldonai Kamantauskienei, menininkui Rimučiui Brazinskui, Nemaitonių seniūnei Genei Juodienei, ir visiems, su kuriais buvome susitikę.

Aurelijus Balčiūnas
Giedrė Streikauskaitė
Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centras

Giedrės Streikauskaitės ir Astos Sabaliauskienės nuotr.