Neįgalios studentės praktika „Atspindžiuose“: 9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas

Nei vienas nesame apsaugotas nuo traumų, nelaimingų atsitikimų ar sveikatos problemų. Vieniems jos trukdo, o kiti tiesiog „spjauna“ į jas ir siekia savo svajonių bei tikslų. Ir neretai tokie žmonės pasiekia net daugiau, negu tie, kurie neturi jokių sveikatos problemų!

Šiandien ryte, Kaišiadoriečiams.lt Facebook’o grupėje, tvirtindami mūsų sekėjų pranešimus (taip, kiekvieną pranešimą patvirtiname arba atmeta tik jį peržiūrėję, kad apsaugotume savo sekėjus nuo tų, kurie be perstojo talpina įkyrias reklamas visose Facebook’o grupėse), pastebėjome vieną, kuriame studentė pasidalino savo praktikos patirtimi vienoje mūsų rajono laikraščio redakcijoje. Prie jos pranešimo buvo patalpintos ir nuotraukos su institucijos praktikos vadovo atsiliepimu apie praktiką.

„Norėjau palaukti, kol apsiginsiu praktiką, kad išleisčiau šį tekstą į pasaulį. Nedaug liko, gynimas ketvirtadienį. Bet man nebesinori laukti.

Pirmąją savo gyvenimo profesinę praktiką atlikau regioninėje spaudoje. Konkrečiai – Kaišiadorių „Atspindžiuose“. Viskas tuo metu buvo puiku. Tiek redakcija, tiek kiti aplinkiniai priėmė draugiškai ir svetingai. Redaktorė net nuveždavo kur reikia, kad tik galėčiau parašyti publikaciją.

Per mėnesį parengiau publikacijų pačiomis įvairiausiomis temomis, nuo vaikų vasaros stovyklų iki Kaišiadorių miesto pritaikymo neįgaliesiems ir net reportažų iš spaudos konferencijos ir atlaidų. Dirbti man patiko – ir kaip nepatiks, kai dariau tai, ką daryti norėjau jau seniai.

Man bedirbant, kaimyniniuose Žiežmariuose kilo Mariaus skandalas. Kas nepamena, trumpai priminsiu, kad ten norėta apgyvendinti grupę protiškai neįgalių žmonių ir žmonės išsigando, kad jiems jie trukdys kepti šašlykus. Prisimenu, kaip rašiau apie tai tekstą traukinyje Vilnius – Kaišiadorys. Prisimenu, kaip juokėmės iš hipotetinės Žiežmarių Mariaus reakcijos, jei rengti reportažo apie situaciją būčiau atvažiavus aš – neįgalus žmogus, įsivaizduojat?

Su redakcija išsiskyrėm draugiškai, visi laimingi ir patenkinti, aš išpildžius visus reikalavimus. Laikraščius, kuriuose buvo išspausdintos mano publikacijos, man atsiuntė paštu. Beliko ramiai laukti įvertinimo…o tada viskas pasisuko ta linkme, kuri lėmė, kad šiandien, kramtydama pačios keptus dar šiltus sausainius, rašau šį tekstą.

Karšta rugpjūčio vidurio diena. Mano dvidešimtasis gimtadienis. Su draugais sėdim ant mano kambario grindų, juokiamės ir kalbamės. Nusprendžiu juokais patikrinti elektroninį paštą, o ten opa – atsiųsta įvertinimo lentelė. Šiek tiek besinervindama atsidarau failą…ir nušvintu. Keli dešimtukai, keli devintukai, bendras įvertinimas – devyni, viskas super…ir tada pamatau komentarą prie įvertinimo. „9. Iki 10 pritrūko, nes didesnes studentės galimybes riboja judėjimo trūkumas.“

Sustingstu. Pajuntu, kaip gyslose užverda kraujas. Visą gyvenimą laužiau visuomenės įsitikinimus, koks turi būti neįgalus žmogus. Pradėjau būdama trejų, kai atsistojau ir nuėjau, nors prognozės to niekada nežadėjo. Koncertavau Krokuvoje, Berlyne, Rygoje, grojau muzikos sostinėje – Vienoje. Dėl koncertų važiavau į Londoną, Varšuvą ir Rygą, pastarojoje aplenkiau kelis tūkstančius žmonių ir stovėjau pirmoje eilėje aštuonias valandas. Apskritai, nebuvo koncerto, kuriame turėčiau stovimą bilietą ir nestovėčiau pirmoje eilėje. Buvau Paryžiuje. Duokit man ramentus, aš maratoną nubėgsiu. Aš studijuoju žurnalistiką. Vieną iš tų specialybių, į kurių aprašymus praktiškai galima įrašyti nuolatinį bėgimą ir darbą naktimis.

Ar galėjau atsisėsti į vežimėlį ir nieko nedaryti? Žinoma. Man išniro kairysis klubas, ateityje reiks keisti sąnarį. Dabar jau tikrai galiu sėstis į ratukus…bet nenoriu. Galėjau rinktis sėslią specialybę, kad ir tą patį vertimą…bet nenorėjau. Noriu stotis. Eiti. Daryti. Ir patikėkit manim, šiais laikais, kai egzistuoja automobiliai, patogus viešasis transportas ir pavėžėjai kaip Uber, beveik viskas įmanoma net ir „klipatai“.

Ar galėjau savo praktikoje padaryti daugiau? Taip. Žinoma galėjau, visada galima padaryti geriau, greičiau, daugiau. Tačiau aš padariau viską, ką galėjau ir kas man buvo užduota. Ar parašiau tobulai? Ne, ne viską. Vertinimo lentelėje viskas paaiškinta, yra ten ir tų devintukų. Ir jų ten vienu daugiau nei dešimtukų, todėl vertinimas skaičiuku yra teisingas. Tačiau mano nuomone, vertinti reikėtų tai, kaip atliktas tas darbas, kuris yra atliktas. Ne dėl judėjimo trūkumo padariau klaidų savo publikacijose.

Atsakykit sau į klausimą: ar norėtumėte, kad jus akademinėje aplinkoje vertintų pagal jūsų akių spalvą ar svorį? Tikriausiai ne. Lygiai taip ir aš nusipelniau būti vertinama už tai, kaip atlieku savo darbą, o ne dėl to, kad į atlaidus nuvažiavau su ramentais ar kad mane kažkur reikėjo pavežti. Į įvykių vietas aš nuvažiavau ir publikacijas parengiau, o kaip ten atsidūriau – jau mano reikalas. Nors ir ant skraidančio kilimo.“ – savo nusivylimu apie požiūrį į judėjimo negalią turinčius asmenis rašo studentė ir dalinasi praktikos vadovo atsiųstu įvertinimu.

Panašu, kad šis laikraščio „Atspindžiai“ redaktorės įvertinimas garsiai nuskambės per visą Lietuvą – šiuo įvykiu susidomėjo ne tik daugybė žmonių ir žiniasklaidos atstovai, bet net ir Seimo nariai, kurie planuoja kreiptis į atitinkamas institucijas.

Naujienos iš interneto