Pažadėtoji žemė oro uostui

Kaišiadorių miesto valdžiai nebeužtenka traukinio, jungiančio Vilnių ir Kauną. Šiemet užsibrėžtas kosminis tikslas – susijungti ne tik su Europos, bet ir su Amerikos oro erdve, kad būtų patogiau visiems drauge skraidyti tiesiai į Niujorką. Kirbėte kirba valdininkų širdyse utopinės vizijos dėl naujojo oro uosto, siekiama sužavėti kraštiečius modernumu, pažanga, ateities svajonėmis. Žmogus, nepritariantis valdžios planams, viešai paverčiamas kvaileliu, neišsilavinusiu kaimiečiu. Mindaugas Nasevičius, įsijautęs į doro ir teisingo valdininko rolę, klausia minios: „Ar ketinate visą gyvenimą su šakėmis ir vežimais važinėti?“ Sukurta retorika valdžioje pasirenkama neatsitiktinai – tai gudri psichologinė manipuliacija, kai oponentas remiamas prie sienos dėl tradicinių vertybių, o modernumas iškeliamas virš kitų prioritetų kaip vienintelis ir geriausias. Seniau Kaišiadorys garsėjo dėl religiniame pasaulyje daug gero nuveikusių dvasininkų: kardinolo Vincento Sladkevičiaus, palaimintojo Teofilio Matulionio, kuris tapo vyskupu šiame krašte 1943 metais. O šiandien krikščioniškosios vertybės, praeitis, tradicijos jau „išėjo iš mados“ net pačių konservatorių partijoje?

Kovo 3 dieną Kaišiadorių kultūros centre vyko susitikimas su gyventojais, kurie iš žiniasklaidos sužinojo apie rengiamus savivaldybės planus. Bendrajame plane numatyta paskirti 1800 hektarų plotą, esantį netoli Žaslių miestelio, naujojo oro uosto statyboms. Meras Vytenis Tomkus teigė, jog rūpinasi krašto gerove ir progresu, tačiau šie populistiniai teiginiai nenuramino vietinių gyventojų, priešingai, sukėlė klausimų ir pykčio laviną. Ūkininkai, visą gyvenimą dirbę šiame krašte, susirūpinę dėl derlingų žemių nusavinimo, aplinkinius gąsdina oro tarša bei triukšmas, o kaimo gyventojus slegia nerimas dėl gimtųjų namų. Marius Čiurinskas neseniai sugrįžo iš užsienio, įsteigė statybų įmonę UAB „Maroko statyba“ gimtajame krašte ir planuoja su šeima įsikurti senelio žemėse (Gyvatiškių kaime). Deja,  sužinojęs tokias naujienas sunerimo, kad bet kurią dieną šeimos norai gali sužlugti, o atsakymų pateikti niekas tarsi negali. Pasak mero V. Tomkaus, niekas dar nieko neiškrausto, neatima žemės,  todėl visus ramina, glosto žodžiais ir bando sumažinti gyventojų pagrįstą pasipiktinimą. Vyriausybei patvirtinus oro uosto projektą, Kaišiadorių savivaldybė nusimestų kaltės naštą teigdami, kad čia ne jie iškrausto, o valstybė. Valstybė nusprendė, o meras tik draugiškai pasisiūlė padėti suteikdamas „niekam nereikalingus plotus“. Gyventojai būtų su malonumu iškraustyti iš jų teisėtų namų, o valdžia išmokėtų registro centro įvertintą kainą, kuri yra kelis kartus mažesnė už komercinę kainą. Kas toliau? Vietiniai gyventojai atsidurtų gatvėje arba galėtų iš karto emigruoti. Galbūt pakaktų įsigyti bilietą už „trobelės“ kainą į pažadėtąjį Niujorką?

Vaida Venskutonytė

Atsidūrusius šiame absurde labiausiai neramina mintis, jog likimas dabar priklauso nuo vertybes praradusios krašto valdžios. Bet kurią dieną gali būti su žemėmis užlyginti namai, mylėti ir branginti ne vienos kartos. Į oro uosto planą patenka keli kaimai (Cineikiai, Gyvatiškės, Čiviškės, Buivūnai ir t.t.), kuriuose gyvena ištisos kartos: vaikai, anūkai, seneliai. O kur įsikurti vėliau, kur saugiai įleisti šaknis? Socialinė, psichologinė eilinio žmogaus gerovė nėra svarbus prioritetas – tokie klausimai netgi nekeliami. Į situaciją žvelgiama šaltu protu – matomi tik skaičiai, gal ir pinigai sužiba vaizduotėje? Nors Kaišiadorys nėra didelis miestas, atrodytų vieni kitus gerai pažįsta tiek gyventojai, tiek valdžios atstovai, deja, sunkiai sekasi drauge megzti vaisingą dialogą. Per susirinkimą taip pat buvo atkreiptas dėmesys ne tik dėl namų, bet ir dėl kapinių, žvelgiant į bendrojo plano žemėlapį matyti, kad į teritoriją patenka dvejos kapinės: Cineikių  ir Čiviškių kaimo. Sunerimę mirusiųjų artimieji klausė, kaip bus sprendžiama ši problema. Visgi kapinės yra šventa amžinojo poilsio vieta, kuri buvo ir turėtų būti tinkamai gerbiama. Manoma, kad nugriovus kapines, žmones lydi įvairios nelaimės, avarijos. O mes statysime oro uostą ant žmonių kaulų? Kaip bus elgiamasi su mirusiųjų palaikais? Savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Nasevičius išgirdęs tokį klausimą per susirinkimą atkirto: „Sovietmečiu griovė bažnyčias, perkeldavo kapines. Tai kokia dabar problema?“ Užuodus milijoninius projektus valdžios vyrams apsvaigo galva, susipynė liežuvis ir užsimiršo kadaise deklaruotos krikščioniškosios vertybės. Nepriklausoma Lietuvos demokratinė Respublika vis dar sulyginama su žiauria Stalino laikų valstybe, kai krauju buvo atimamos privačios žemės, o gyventojus išgabendavo į Sibirą. Tokioje valstybėje buvo normalu nugriauti bažnyčias, grasinti tikintiesiems, o kaulus užlyginti, paslėpti po žemėmis ir kurti naujus statinius. Sovietų Sąjungos lyderiai irgi kalbėjo apie progresą, varžėsi su Vakarais ir luošino paprastus žmones, kurie priešinosi. Ar tik Kaišiadorių krašto konservatoriai nepaveldėjo senosios ideologijos?

Anot M. Nasevičiaus, vietos gyventojai trukdo krašto pažangai – vargani kaimiečiai vis dar nori važinėti vežimais, apsiginklavę šakėmis. Šiais ir kitais panašiais epitetais nuginkluojami vietiniai gyventojai, bandoma užgauti jautriausias žmonių vietas. Akivaizdu, kad krašte seniai nebelikę nei vežimų, nei šakių, o ūkininkai įsigijo modernią techniką, tačiau žmogiškas noras puoselėti savo kraštą, saugoti namus ir gamtą šioje istorijoje nesuprantamas. Kalbant apie gamtą, šiais metais visa Europa sujudo ir pradėjo kurti strategijas, kaip pasirūpinti ekologija. Besikeičiantis klimatas baugina Europos politikos lyderius ir verčia prisiimti atsakomybę, prisidėti prie išteklių saugojimo. Deja, Kaišiadorių krašto valdžia yra įsitikinusi, kad iškirsti milžiniškus miškus dėl naujojo oro uosto yra oru, protinga ir reikalinga ateities kartoms. Tikima iliuzija, kad lėktuvų takas suteiktų daugiau darbo vietų, atgytų Žaslių miestelis, galbūt netgi mokykla. Pažangumo mitas užvaldo romantiškus protus, paperka gražia vizija, kad būtų paslėpta tikroji žala. Kaišiadorių rajonas yra tarp dviejų didžiausių Lietuvos miestų, todėl gyventojai gali dirbti, kur įsigeidžia. Mašina ir traukiniu pasiekti Vilnių ar Kauną galima per 40-60 minučių (tiek laiko kasdien į sugaišta vilniečiai keliaudami į darbus), o ką jau kalbėti apie populiarėjančias informacines technologijas, kurių specialistai gali dirbti tiesiogiai iš namų. Dėl gamtos, ežerų ir ramybės daugelis žmonių baigę mokslus, užsidirbę pinigų sugrįžta gyventi į Kaišiadoris, tačiau naujojo oro uosto statybos trauką ženkliai sumažintų. Daugiausia darbo vietų sulauktų specialistai iš kitų didmiesčių, o vietiniai kęstų triukšmą, kurį suvaldyti būtų sunku – nei tylos, nei žmonių spragtelėjimu jau nebesugrąžintų niekas. Todėl atsakingai galvoti ir priimti sprendimus turime jau šiandien. Kas svarbiau: oro uostas ar šventa ramybė? Galbūt vieną dieną išrinkta valdžia su panašia giesmele pasiūlys bažnyčią pakeisti akropoliu?

Vaida Venskutonytė

___
Tai yra asmeninė skaitytojo nuomonė ir tinklalapio administracija nebūtinai su ja sutinka bei už ją neatsako.
Naujienos iš interneto