A.Guoga: mokykimės iš Graikų. Tai košmaras, kurio Lietuva ateityje gali išvengti.
Graikija gėdingai laukia „eurozonos“ kompromiso maratono pabaigos. Tarptautinis pasitikėjimas šios šalies politikais yra pasiekęs žemiausią įmanomą lygį. Tokį, kuris priverčia reikalauti užstatyti šalies salas ar uostus iš eurozonos valdomam, galima sakyti, garantiniam fondui.
Debatus dėl sprendimų Graikijai galiu drąsiai pavadinti aukščiausio lygio politiniu karu tarp liberalų – konservatorių ir socialistų – populistų stovyklų. Tarp tų, kurie nori išleisti daugiau nei uždirba ir gyventi iš skolų. Ir tarp tų, kurie siekia ilgalaikės pažangos ir nemeluoja sau ir piliečiams, kad pasaka įmanoma tiesiog „teisingai“ balsuojant.
Lietuvos žmonės turi pačią geriausią progą apsispręsti. Įpareigoti politikus priimti sudėtingus, profesionalius sprendimus ir užtikrinti šaliai augimą ir pažangą, išsilaisvinti iš skurdo ilguoju laikotarpiu. Ar už tonas suvalgytų ledų pritarti saldiems pažadams, kad žiogelis gali šokti visą vasarą, nes žiemai maisto suneš kiti.
Ar dovanosime dešimt Lietuvos biudžetų?
Deja, žiemą pasirinkimą padarę Graikijos piliečiai šiandien verkia prie bankomatų, šalyje sustabdytas kapitalo judėjimas. Prieš penkerius metus Graikijoje pradėtos, vos prasidėję minimalios reformos nepajudėjo į priekį, išlaidavimas tęsėsi, pasitikėjimas šalimi smuko į neregėtas žemumas. Dabar Graikijai reikia naujo finansinio gelbėjimo paketo, kurio vertė – dešimt kartų didesnė nei visas 2015 m. Lietuvos valstybės biudžetas! Kitaip tariant, dešimties metų Lietuvos biudžetas. Kalbu apie užkulisiuose minimą 82 – 86 milijardų eurų paketą.
Kokių motyvų vedami eurozonos lyderiai gali pritarti rekordiškam gelbėjimo paketui be pasitikėjimo verto įsipareigojimų plano? Labai paprastų – noro turėti valdžią bet kokia kaina, išlaidauti ne pagal galimybes ateityje taip, kaip Graikija. O įkritę į bankrotą – reikalauti solidarumo iš Europos.
Negaliu to nei pateisinti, nei užtarti. Negali to pateisinti gerokai didesnes už graikus pensijas gaunantys vokiečiai. Tikiu, tame pačiame lygyje graikų pensijų išlaikyti nesutinka ir trigubai mažesnes pensijas gaunantys lietuviai ar kitų eurozonos šalių piliečiai, uždirbantys mažesnes pensijas ir atlyginimus.
Nustokim pūsti balioną!
Pasikartosiu, narystės kelias Europos Sąjungoje nėra klotas vien rožėmis. Mes prisijungėme prie šeimos, kurioje kiekvienas gerbiamas ir saugomas, bet kiekvienas privalo laikytis tų pačių taisyklių, norėdamas naudotis šia privilegija.
Todėl turime nustoti pūsti mėlynai baltą balioną. Jis tuos sprogs. Graikija privalo pilnai vykdyti visas struktūrines reformas. Turi patys prisiimti atsakomybę. Tikėti savo šalimi, mokėti mokesčius, kurie priklauso. Ir gyventi pagal šalies galimybes, o ,deja, ne pagal norus gyventi oriai. Vien balsuoti, kad nori oriai gyventi neužtenka. Nes taip yra palaikomi tie, kurie nenori reformų, nenori formuoti ilgalaikės pažangos strategijos. Be reformų – kelias į „Grexit“.
Ar lauksime, kol Lietuvą paliks 2 milijonai?
Nesunku nuspėti, kad jeigu mes nepasimokysime iš graikų ir pasirinksime kairę ir populizmą, Lietuvos situacija tik blogės. Tačiau ar mes galime sau leisti atsitokėti tada, kai Lietuvą bus palikę 2 milijonai gyventojų, o skurde gyvens daugiau nei trečdalis gyventojų?
Atėjo laikas sveikam protui ir kitokiems sprendimams Lietuvos klestėjimo labui. Rimtai įsiklausyti į Europos Komisijos rekomendacijas, susiimti realiam darbui pasiekti adekvačias pensijas, modernizuoti darbo santykius, įtraukti į valstybės valdymą visus lietuvius pasaulyje, sumažinti kliūtis smulkiam bei vidutiniam verslui veikti ir sudaryti kitas geriausias įmanomas sąlygas piliečiams išsilaisvinti iš skurdo, padaryti kitus būtinus darbus. Mes turime padaryti tas reformas dabar ir suteikti vilties mūsų jaunajai kartai ir mūsų senjorams. Išsaugokime savo orumą garbingais sprendimais. Pradėkime galvoti 20 metų į priekį ir geriau gyvensime jau už trejų.
